„Kažkada su kolege ėjome gatve, aš pamačiau ant žemės gulintį centą ir pakėliau. Tuomet kolegė pasakė, kad ji dėl cento nesilenktų. Pradėjau svarstyti, kiek apskritai žmonės randa pinigų vaikštinėdami gatve, ne specialiai ieškant, bet netyčia einant, pakeliant pinigą.
Nuo tada pradėjau visus rastus pinigus dėti ne į piniginę, kaip įprastai daro žmonės, bet į atskirą dėžutę. Visada sausio 1 d. žiūriu rezultatą“, – apie tai, kaip kilo idėja pradėti šį eksperimentą, pasakoja vyras.
Per 2023 metus vyras rado 12 eurų ir 92 centus. Iš viso pasilenkė paimti monetos 216 kartų. Vos dviem kartais mažiau nei 2022 metais.
Svarbiausia ne suma, o procesas
G. E. Klimenka pasakoja, kad mažiausią sumą rado pirmaisiais metais, nes eksperimentą pradėjo ne nuo metų pradžios, todėl per tuos metus surinko tik 8 eurus ir 9 centus. Per visus metus, kol vykdė šį eksperimentą, daugiausia per metus buvo surinkęs 58 eurus ir 26 centus.
Tačiau vilnietis tikina, kad jam svarbi ne rasta suma, o pats procesas ir kiek kartų pasilenkiama. „Mane labiau domina rasti centai, o ne popierinės kupiūros ar eurų monetos. Didžiausia suma, kurią radau eksperimento metu, buvo 20 eurų nominalas.
Kažkada radau 10 centų monetą iš tarpukario Lietuvos laikų. Radau ją visiškai atsitiktinai, IV forte Kaune. Laukiau, kol susirinks grupė, žvilgtelėjau žemėn, matau purve guli moneta“, – apie įdomiausią rastą monetą pasakoja vyras.
Paklaustas apie tai, kokiose keisčiausiose vietose yra radęs pinigų, G. E. Klimenka atsako, kad specialiai monetų neieško ir po kioskais ar į panašias vietas nelandžioja, todėl įdomiausios vietos įvardinti negalėtų.
„Galiu pasakyti tik tiek, kad būna su kuo nors eini, sakai palauk, tada nueini ir už kelių metrų žolėje randi pinigą, nes kažkaip sugebėjai akies krašteliu jį pamatyti. Turbūt atsirado įgūdis, panašus į grybavimą“, – juokauja vyras.
Prisijungia ir kiti žmonės
Prie G. E. Klimenkos sugalvoto eksperimento įprastai kasmet prisijungia 10 – 15 jo pažįstamų. „Sumuojant metų rezultatus visų prisijungusių paprašau pasidalinti, kokią sumą jie rado per metus. Vieni metų bėgyje pamiršta tęsti eksperimentą, kiti pasidalina visai neblogais rezultatais.
Užpernai iš pažįstamų sužinojau, kad į eksperimentą jungiasi ir žmonės ne iš mano socialinio burbulo. Tad eksperimentas plečiasi, būtų įdomu pamatyti tų žmonių rezultatus. Prisijungimas prie eksperimento laisvanoriškas.
Idėja ta, kad yra įdomu sužinoti, kiek pinigų atsitiktinai randame per metus. Tai neturi tapti specialiomis paieškomis ir kiek įmanoma išlaikyti natūralaus radimo procesą.
Kitas eksperimento tikslas, kuris gimė eigoje – sugrąžinti tuos pinigus į Lietuvos biudžetą, nes dešimtys tūkstančių eurų prarandama dėl to, kad pasimeta ir tik nedidelė dalis po to grįžta į Lietuvos biudžetą“, – aiškina vyras.
„Kai žmogus sako, kad jis dėl cento nesilenks, bet metų pabaigoje pamato rezultatus, kiek realiai randama pinigų, tada net didžiausi skeptikai pradeda sakyti, kad gal verta lenktis dėl cento. Vis dėlto, yra kažkokia suma, dėl kurios žmonės jau yra pasiruošę pasilenkti“, – šypsosi vilnietis.
Visi norintys gali išbandyti jėgas šiame G. E. Klimenkos eksperimente, tačiau tam, kad eksperimentas pasisektų, žmogus turi turėti tam tikras savybes:
„Pirma savybė – gera atmintis, nes dažniausiai, kiek po nuotrauka metų pradžioj dalinasi rezultatais, parašo, kad pradėjau, o paskui pamiršau apie eksperimentą.
Taip pat prireiks ir pastabumo, kad matytumėte ne tik tai, kas mėtosi po kojomis, tačiau galėtumėte matyti plačiau ir instinktyviai pastebėti gulintį pinigą ir dėti jį į atskirą radinių dėžutę.“
Tu juokdarys
