Nors vaikinas turi Dauno sindromą, tačiau, kaip pats sako, laiko save lygiu su visais ir džiaugiasi gyvenimu.
Nesusidūrė su patyčiomis
Dominykas yra baigęs Vilniaus „Versmės“ katalikišką gimnaziją, kuri dabar pervadinta Palaimintojo Teofiliaus Matulionio gimnazija. „Po to perėjau į profesinę mokyklą, nes mano mama ten dirba. Aš baigiau vieną profesiją, nors turėjau tris. Reikėjo mokytis važinėti transportu, nelabai mokėjau,“ – pasakoja vaikinas.
Dominykas baigė siuvinių gamintojo programą. Nors vaikinas mokėsi dailiųjų tekstilės dirbinių programą, bet jos nebaigė. Tačiau, kaip pats pasakoja, dabar mezgimas yra jo hobis.
Profesinėje mokykloje vaikinui sekėsi gerai. Nors dažnai girdime apie patyčias mokyklose ar kitose mokymosi įstaigose, vaikinas su tuo nesusidūrė.
Pirmas darbas kavinėje
Dominykas dirba kavinėje „Pirmas blynas“. Kaip pasakojo jaunuolis, tai jo pirmas darbas, kurį dirba jau metus. Dominykas sakė, kad norėjo pamatyti, kaip kuriasi kavinė, todėl darbas jį sudomino.
Vaikinas dirba padavėju – nešioja patiekalus ir gėrimus klientams. Dar jam tenka šluostyti indus. Tačiau Dominykas nesiskundžia darbais ir sako, kad jam patinka aptarnauti klientus: „Aptarnavimas pats sunkiausias ir maloniausias darbas“.
Jaučia nemalonius žvilgsnius
Dominykas nėra iš tų žmonių, kurie daug kalbėtų apie save ir savo gyvenimą. Vis tik jo mama Rita atviresnė. Ji negaili gerų žodžių apie savo sūnų ir sako, kad jis yra itin draugiškas, paslaugus ir labai komunikabilus.
Dauno sindromą turintis vaikas reikalauja daug dėmesio. Mama Rita sako, kad kiekvienas vaikas to reikalauja. Nors Dominykas negalėjo pats vienas važinėtis po miestą kaip kiti vaikai, tačiau dabar vaikinas puikiai žino, kaip nuvykti ir sugrįžti iš darbo.
Paklausta, ar nebuvo keistų žvilgsnių ir komentarų iš kitų žmonių, mama Rita atsakė, kad to nepajuto. Tačiau pastebėjo, kad kartais to susilaukia pats Dominykas. „Kai aš jo paprašydavau, kad nueitų į kokią nors parduotuvę, nes matau, kad jis pats gali nueiti ir nupirkti, jis atsakydavo, kad nenori. Klausiu, kodėl tu negali nueiti? Jisai sakė taip – aš negaliu, visi į mane kitaip žiūri.
Aš tada supratau, kad kai mes būname dviese, gal tikrai žmonės ne taip žiūri ir jis tvirčiau jaučiasi. O kai būna vienas, jis jaučia, kad žmonės į jį žiūri, jį pastebi,“ – prisiminė Rita.
Reikia daug dirbti
Mama Rita sakė, kad tiek Dauno sindromu turinčiu vaiku, tiek ir sveiku vaiku, reikia daug rūpintis. „Reikia labai daug dirbti. Kiek tu įdėsi į jo išsilavinimą ir ugdymą, tiek ir turėsi.
Kita vertus, taip yra ir su kitais vaikais. Kiek tėvai įdeda, tiek ir turi. Galbūt tie vaikai visko daugiau išmoksta patys. O su mūsų vaikais reikia daug kantrybės ir darbo,“ – sako mama Rita.
