„Esu vyriausiasis operatorius, todėl svarbiausia mano užduotis – užtikrinti sklandžią krematoriumo veiklą bendrąją prasme.
Taigi, mano darbas apima tiek įprastas darbo funkcijas, tokias kaip kremacijos priėmimas, registravimas, jos atlikimas, bendravimas su artimaisiais bei taip pat turiu eilę sudėtingesnių užduočių, tokių, kaip ataskaitų teikimai ir kremavimo įrangos priežiūra“, – apie savo darbą pasakojo E. Rutkovskij.
Nors, palyginus, vyras šiame darbe dirba pakankamai neilgą laiko tarpą, tačiau jis tikino, kad niekada nebūtų pamanęs, jog dirbs laidojimo versle.
„Atėjau čia dirbti visiškai atsitiktinai. Jei kas prieš porą metų būtų pasakęs, kad dirbsiu krematoriume, tikrai nebūčiau patikėjęs.
Matyt taip buvo nulemta. Tikiu, kad visi mes esame toje vietoje, kurioje turime būti konkrečiu metu“, – svarstė pašnekovas.
Visgi, E. Rutkovskij džiaugėsi, kad pasirinkus šią profesiją artimieji jį palaikė. Jis tikino, jog aplinkiniai reagavo itin supratingai:
„Turiu nuostabius artimuosius. Palaikymą jutau nuo pirmos minutės, kai tik įsidarbinau.
Be kita ko, jie ne tik palaiko mane, tačiau ir primena darbo prasmingumą sunkiausiomis akimirkomis.“
Krematoriumas vyrą „prisijaukino“
Paklaustas apie tai, ar buvo sudėtinga priprasti prie tokio darbo, E. Rutkovskij atsakė, jog išties prireikė laiko apsiprasti. Tačiau tai sekėsi pakankamai sėkmingai.
„Kaip ir kiekviename darbe, yra tas vadinamasis adaptacinis laikotarpis, kurio metu jautiesi nejaukiai, tačiau tai nebuvo varginantis periodas, nes suvokimo, kas yra krematoriumas jau būta ir ankščiau“, – atskleidė jis.
Vyras pridėjo, jog ir anksčiau yra dirbęs laidojimo namuose, dėl to itin šokiruojančios patirties – nebuvo:
„Prieš tai dirbau laidojimo namuose, todėl turėjau progos susipažinti su įvairiais laidojimo procesais palengva. Sakykime taip – krematoriumas mane prisijaukino.“
Jis papildė, jog labiausiai darbe jį žavi prasmingumas. Jis tikino, kad jaučiasi tarsi laidininku tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio:
„Ši sritis ne iš tų, kur drąsiai galėtum sakyti, kad kažkas labai patinka, ar ne? Patinka – prasmingumas. Kad ir kaip iš šono žvelgiant atrodytų viskas paprasta, tikrai taip nėra, todėl prasmė šiam darbui suteikia išskirtinį jausmą.
Esi tarsi tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulio. Viena akimi žvelgi į gedinčius artimuosius, kita – palydi mirusiuosius anapus mums suprantamo pasaulio ribų.“
Darbas turi savų niuansų
Kalbėdamas apie savo darbą, pašnekovas paminėjo, jog sunkiausia darbe – skaudžios netektys ir atsisveikinimai. Tuomet jis jaučiasi ne tik atliekantis jam priklausantį darbą, bet ir turintis paieškoti tinkamų žodžių artimiesiems.
„Skaudžios netektys ir jautrūs atsisveikinimai prieš kremaciją – sunku. Būna dienų, kai mes dirbame ne tik kaip kremacijos vykdytojai, bet ir kaip psichologai.
Tada turime surasti tinkamą žodį, tinkamą palaikymo formą. Patikėkite manimi, tai pareikalauja daug jėgų.
O labiausiai slegiantis dalykas darbe – kai tėveliams tenka atsisveikinti su savo vaikais“, – atsiduso vyras.
Negana to, darbe taip pat tenka susitvarkyti su savo emocijomis. E. Rutkovskij paaiškino, kokias metodikas jis naudoja:
„Žmogaus vidus pilnas emocijų. Taigi, užgniaužti jas turbūt būtų didžiausia blogybė. Tenka su jomis derėtis. Tiksliau sakant, nuolatos dirbti su savo mintimis ir jausmais.
Dažnai, pasijutus blogai, reikia ne tik užduoti klausimą, kodėl taip jaučiuosi, tačiau ir surasti atsakymą, kuris nuramintų mintis. Laikui bėgant tai tampa įpročiu, kuris padeda susigyventi su daugybę skausmingų akimirkų.“
Nors E. Rutkovskij darbas sudėtingas, tačiau vyras tikina, jog šio to ir išmoko. Pasak jo, pasikeitė jo požiūris į mirtį.
„Išmokau gerbti ir mylėti dabartį. Būti šiandieną – reikšmingas dalykas. Prasmingai būti – dar reikšmingiau. Rytojaus gali nebūti“, – baigė pokalbį jis.
