P. Skomantas pasidalijo įrašu socialiniame tinkle „Facebook“ ir nutarė aprašyti savo prisiminimus, norėdamas įspėti kitus tėvus, kurie leidžia savo atžalas į įvairaus pobūdžio treniruotes. Vyras sutiko pasidalinti sukrečiančia istorija su naujienų portalo tv3.lt skaitytojais.
Paragino tėvus stebėti vaikų treniruotes
„Tai, ką čia parašysiu, primins siaubo istoriją.
Tačiau, deja, ši siaubo istorija yra tikra.
Ji vyko tikrame mano ir dar daugelio kažkada pažinotų vaikų, paauglių gyvenime.
Nutariau aprašyti savo prisiminimus, norėdamas įspėti tėvelius – saugokite savo vaikus.
Kalbėkitės su jais.
Jeigu jie po pamokų lanko būrelius arba sporto treniruotes – būkite arti.
Atvažiuokite, stebėkite ne tik parodomuosius pasirodymus, varžybas, bet ir dalyvaukite paprastuose užsiėmimuose, treniruotėse.
Žinokite kiek įmanoma daugiau apie tuos žmones, kurie moko (treniruoja) Jūsų vaikus.
Labai ilgai šiuos prisiminimus užgniaužęs laikiau savyje.
Kas lėmė, kad pagaliau nutariau viešai apie tai parašyti?
Futbolą lankantis mano septynmetis sūnus.
Tiksliau – jo treneris.
Stebėjau sūnaus treniruotę, kai vieno vaiko tėvelis, vykstant futbolo mačui, nestipriai užrėkė ant savo atžalos.
Treneris tuoj pat sureagavo.
Jis priėjo prie to tėčio ir ramiai pasakė:
– Negaliu Jums uždrausti šaukti ant savo vaiko namie, gatvėje. Bet mano treniruočių metu – aš Jums draudžiu šaukti ant vaikų. Net nesvarbu - ant savo sūnaus ar kitų. Tiesiog, atsiminkite – šauksmams čia ne vieta.
Šie trenerio žodžiai man paliko didelį, labai gerą įspūdį.
Deja, mano vaikystėje buvo kitaip.
Aš ilgus metus turėjau krepšinio trenerę – DESPOTĘ, ir, turbūt, psichopatę.
Baigęs 5-ias klases mokykloje savo miestelyje, išvykau į Vilnių siekti svajonės – lankyti krepšinio mokyklą, ir, galbūt, ateityje tapti profesionaliu krepšininku.
Vilniaus krepšinio mokykla tuomet buvo viena stipriausių, geriausią vardą turinčių krepšinio mokyklų visoje Lietuvoje.
Mano amžiaus grupė (aš gimęs 1980 - tais metais) turėjo trenerę moterį.
Man ir mano tėvams įspūdį darė faktas – ji buvo pirmoji nuostabaus, tuo metu į karjeros aukštumas dar tik kopiančio krepšininko Artūro Karnišovo trenerė (nors vėliau pats A. Karnišovas savo pirmuoju treneriu vis pavadindavo kitą trenerį – Gintautą Reginą).
Iki šiol atsimenu tą gražią, saulėtą vasaros dieną, kai mylimas dėdė atvedė mane susipažinti su trenere.
Tai įvyko tuometinės 41-osios vid. mokyklos kieme Karoliniškėse (6-is ateinančius metus tos mokyklos krepšinio salėje aš ir treniravausi).
Kas keisčiausia – tą pirmą kartą susipažinus, trenerė man labai patiko.
Aš atsinešiau kamuolį, pademonstravau jai keletą vaikiškų driblingo triukų, ji šypsojosi ir sakė: „šaunus vaikas, matosi, kad myli krepšinį“.
Tačiau ji klydo.
Krepšinį tuo metu aš tiesiog dievinau.
Gyvenau ir kvėpavau juo.
Vardan sėkmės krepšinyje, tuomet galėjau paaukoti beveik viską.
Kaip vėliau paaiškėjo, daug aukoti ir teko...
„B..*et, aš sakiau tau, statyk užtvarą, s*trauka tu!“, ir tada smūgis „iš kojos“ į užpakalį.
Ji taip šaukė ant manęs.
Ji taip smūgiavo man.
Kiek kartų taip buvo?
Kiek kartų girdėjau: „S*trauka, b...*et, rachitike, neužauga, pagauk kamuolį arba eik n**ui iš aikštės!!!“.
Daugybę kartų.
Pačius baisiausius rusiškus keiksmažodžius – nesuskaičiuojamą daugybę kartų.
Smūgių „iš kojos“ į kojas, į užpakalį per 6 metus sulaukiau kokių 10-ties, 15-os.
Neskaičiavau tiksliai, bet jų (fizinių smūgių) manau buvo tikrai daugiau nei įmanoma suskaičiuoti ant abiejų rankų pirštų.
Antausių (psichologiškai jie nebuvo tokie skaudūs), aš net neįtraukiu į sąrašą – ji juos nuolat dalino į kairę ir į dešinę.
Ar aš buvau vienas toks skriaudžiamas?
Oi, ne!
Buvau vienas iš daugelio.
Tik man kliūdavo gal šiek tiek daugiau, nes žaidžiau pagrindinėje komandoje, nes beprotiškai mylėjau krepšinį, nes tėvai buvo aukšti, ir ji sakydavo: „iš šito gal pavyks nulipdyti krepšininką“.
Šie jos žodžiai, apie tai, kad galbūt tapsiu krepšininku, nuplaudavo dalį skausmo.
Pagalvodavau: „muša daugiau nei kitus, tai gal todėl, kad mato manyje perspektyvą“.
Dar viena iš priežasčių, kodėl trenerė manęs taip išskirtinai nemėgo, galėjo būti tai, jog aš mokykloje visada buvau gerai besimokantis vaikas, tvirtai pasitikėjau savo kritiniu mąstymu ir neretai išdrįsdavau kvestionuoti jos sprendimus tiek treniruotėse, tiek varžybose.
Nors tai visada darydavau labai pagarbiai ir mandagiai, ji akivaizdžiai nemėgdavo su manimi diskutuoti nei krepšinio, nei kokia nors kita tema.
Jokie jos sprendimai ir jokiais atvejais negalėjo būti kvestionuojami – su ja arba privalėjai 100% sutikti, arba tuoj pat patekdavai į jos nemėgstamų, per daug mąstančių žaidėjų sąrašą.
Ar žinojo vaikų tėvai apie tai, kad trenerė – drakonė?
Žinojo.
Net kai vaikų tėvai stebėdavo rungtynes, rusiški keiksmažodžiai liedavosi sraunia upe.
Tėvai gužčiodavo pečiais, kartais juokdavosi.
Bet dažniausiai sakydavo: „Taip ugdomas charakteris. Matyt, to reikia, norint užauginti tikrus vyrus, krepšininkus užgrūdintais charakteriais“.
Savo tėvams aš griežtai drausdavau ateiti į rungtynes.
Nenorėjau, kad jie girdėtų tuos pažeminimus.
Beje, rungtynių metu, aplinkui esant tėvams, ji niekad nesispardydavo.
„Pendaliais“ ir antausiais mus apskaldydavo tik treniruotėse, kai joks kitas suaugęs žmogus nematydavo.
Neužmiršau, ir niekada neužmiršiu rungtynių Kaune, prieš A. Sabonio krepšinio mokyklos vaikus, mūsų bendraamžius.
Jų treneris tuo metu – buvęs garsus krepšininkas, žmonių gerbiamas ir mylimas, inteligentiškasis Kazys Petkevičius (a.a).
Rungtynėms įsibėgėjus, ėmė skambėti įprasti mūsų trenerės „b...*et, gaudyk kamuolį, s*trauka, na...*ui, statyk užtvarą b*...et!, tuoj b*...et tave pasodinsiu ant suolo ir b*...et daugiau neišleisiu į aikštę!“.
Kas buvo toliau?
Treneris Kazys Petkevičius priėjo prie mūsų trenerės.
Pasakė, kad tai ką ji daro, tai kaip ji šaukia – yra nusikaltimas.
Ir kad rungtynių, jeigu ji liks salėje, Jo komanda netęs.
Trenerė nesutiko išeiti.
Rungtynės buvo nutrauktos.
(Kiek vėliau teko sužinoti, techninis pralaimėjimas, rezultatu 0 : 20, buvo įrašytas tuo metu daug stipresnei, mūsų varžovų – A. Sabonio krepšinio mokyklos komandai).
Treneris K. Petkevičius mano atmintyje visada liks tikras džentelmenas ir garbus, savo principų neišduodantis Žmogus.
Su trenere daug keliavom, ne kartą buvome turnyruose Prancūzijoje, Vokietijoje, Estijoje.
Ten ji šaukdavo ir keikdavosi dar labiau – nes niekas nesuprasdavo keiksmažodžių stiprumo.
Niekada neužmiršiu rudenį, kai dar nešalta, vykusios treniruotės mūsų stadione.
Būdavo vakarų, kai trenerė būdavo „ne nuotaikoje“ ir treniruotės labai užsitęsdavo.
Ji tarsi pajusdavo malonumą mus kankindama ir treniruotei, atrodydavo, nebus galo.
Atsimenu, jau sutemę, mes pervargę „iki nukritimo“, tačiau turime toliau visu įmanomu greičiu daryti vieną pratimą.
„B*...et, varai, nestovi vietoje b*...et!!!“, – priėjusi šaukė man į ausį, o man nuo nuovargio jau linko kojos.
Maniau, tuoj gausiu „pendalį“.
Buvau tuo įsitikinęs.
Ir turbūt būčiau gavęs.
Tačiau atsitiko stebuklas.
Kažkokia drąsi moteris priėjo prie mūsų, tamsoje plušančių pulko vaikų ir sušuko: „Moterie, jūs manote niekas nemato ir negirdi kas čia vyksta? Ar jūs nesveika? Ką jūs sau leidžiate? Tuoj pat paleiskite vaikus, arba aš iškviesiu policiją!“
Trenerė Jai kažką bjauriai atsakė.
Bet treniruotė pagaliau baigėsi.
Treniruočių stovykla Šventojoje, prie jūros.
Trenerė buvo liepusi pasidaryti tokius savadarbius sporto „įrenginius“: diržas ant juosmens, diržiukai ant kojų čiurnų, ir juos jungiančios virvutės.
Tam, kad negalėtumėm išsitiesti, gebėtumėm eiti tik stipriai pritūpę, „ančiukais“.
Taip kas kartą po treniruotės grįždavom iš pajūrio.
Pulkas pritūpusių ančiukų ir viena išsitiesusi „motina“ trenerė.
Viskas būtų gerai, geras įrenginys ir sugalvotas pratimas, tačiau į tuos diržus mes būdavome įkinkomi jau pakankamai nuvargę nuo ilgos treniruotės krūvio.
Eidavom per Šventąją, ir tiesiogine ta žodžio prasme, griūdavom.
„Jei negali paeiti, ropok b*...et!!!“, – taip ji reaguodavo į tuos vaikus, kurie parkrisdavo.
Aplinkiniai žmonės, poilsiautojai, tai girdėdavo ir matydavo.
Atrodydavo, kad trenerė kaifuoja nuo dėmesio, nuo jausmo, kad ji, moteris, štai taip priverčia ropoti beveik dvimetrinius, atletiškus paauglius.
„Taip atrodo būsimųjų krepšinio meistrų treniruotės. Čia, žinokit, ne vaikų darželis“, – atsimenu, kai ji su pasididžiavimu atsakė kažkuriam ją užkalbinusiam ir vaizdais nusistebėjusiam vyrui.
Jeigu tais laikais būtų buvę filmuojantys telefonai, jos, trenerės karjera, trūktų labai trumpai.
Jeigu tais laikais jau būtų buvę filmuojantys mobilieji telefonai, manau, ji būtų atsidūrusi teisme.
Kiek žinau, viena populiaraus sporto žurnalisto V. Mačiulio vedama laida „Krepšinio pasaulyje“ buvo paskirta jos jubiliejaus garbei.
Aš nenorėjau žiūrėti.
Susiskambinau su buvusiais komandos draugais.
Paklausiau, ar matė.
Jie atsakė, kad nenori tos moters daugiau gyvenime matyti akyse, tad laidos tikrai nežiūrės.
Be to, pasakė:
„Pauliau, tu rašai dėmesio sulaukiančius post'us FB, būtinai parašyk apie ją“.
Ilgai tai gniaužiau.
Ilgai laikiau savyje.
Bet dabar parašiau.
Tikiuosi, nei Lietuvoje, nei jokioje kitoje pasaulio šalyje, daugiau niekada nebebus tokių sporto „trenerių“.
Naujienų portalas tv3.lt bandė susisiekti su Vilniaus krepšinio mokyklos atstovais, deja, nesėkmingai.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
