Moteris pripažįsta – apie tai iki šiol sunku kalbėti, nes didelė visuomenės dalis į mamas, susidūrusias su pogimdyvine depresija, vis dar žiūri kreivai.
„Atsiranda galvojimas, kad tu kažkokia ne tokia, tarsi brokuota, netaisyklinga mama. Tu žinai, kad myli savo vaiką, dėl jo stengiesi daryti viską, tik tau yra sunku...
Sunku apibūdinti tą jausmą ir tu bijai apie tai kam nors pasakyti, nes tau atrodo, kad žmonės to nesupras. Todėl tiesiog su tuo gyveni“, – atvirą pokalbį pradeda ji.
Su viskuo norėjo susitvarkyti pati
Veronika su vyru labai laukė šeimos pagausėjimo, ilgai planavo vaikelį, o visas nėštumo laikotarpis buvo tiesiog nuostabus. Gimus sūnui, sutuoktinius užplūdo beribė meilė ir laimė, tačiau netrukus prasidėjo ir pirmieji sunkumai, pakeitę euforiją.
„Vaikas ne per geriausiai miegojo, tad man buvo sunku, aš pati per naktį miegojau po kelias valandas, atsirado nuovargis, prisidėjo ir hormonai, nes maitinau. Pastebi, kad vieną dieną ateina viena mintis, tu jos nepasakai, kitą dieną – kita mintis ir tų minčių galvoje vis daugėja, o atsakymų nėra. Taip ir tiesiog laikai viską savyje“, – patirtimi dalijasi pašnekovė.
Ji sako, kad kone pagrindine pogimdyvinės depresijos priežastimi tapo tai, kad ji per daug iš savęs reikalavo, ant savo pečių norėjo nešti visą naštą.
„Man atrodo, kad mes, moterys, esame maksimalistės, norime viską suspėti – sutvarkyti namus, pagaminti valgyti, dirbti, pakilti karjeros laiptais. Darbų krūvis yra toks didelis, kad kai atsiranda vaikelis, tu paprasčiausiai nespėji. Atrodo, kad visi į tave tik ir žiūri – aha, tu čia nesusitvarkai...
Aš nenorėjau, kad vyras man padėtų, nenorėjau, kad jis galvotų, jog aš negaliu susitvarkyti su kūdikiu. Tada tu viską paimi ant savo pečių ir tampa per sunku, atsiranda savijautos disbalansas. Su vaiku sunku, bet palikti jį dar sunkiau. Pas mane buvo tokia situacija, kad aš niekam nenorėjau palikti vaiko...“, – atvirai kalba Veronika.
Bijojo kitiems palikti vaiką
Ir jos sutuoktinis, ir Veronikos mama siūlė savo pagalbą prižiūrint kūdikį, kad moteris galėtų pailsėti, tačiau jos rūpestis vaiku tapo toks didelis, kad ji paprasčiausiai negalėjo jo palikti kitiems.
„Man atrodė, kad jei aš išeisiu į kitą kambarį, jie to vaiko neprižiūrės, jis būtinai verks, nukris...Visada buvo tokios mintys, kad kažkas vaikui atsitiks, nes jo gerai neprižiūrės. Atsirado pastovi baimė ir ji darė labai didelę įtaką.
Vyras ateina, nori paimti vaiką, o tau atrodo, kad jis paims neatsargiai, kūdikis iškris iš glėbio. Buvo ir taip, kad einu miegoti ir galvoju, kad vaikui kas nors atsitiks. Atsikeldavau pažiūrėti, ar jis kvėpuoja, ar viskas gerai...“, – neslepia moteris.
Ji sako pati iš pradžių to nepastebėjusi, tačiau šeimos nariai pradėjo sakyti ir mažumėlę pykti, kad Veronika jais nepasitiki ir neleidžia būti su vaiku:
„Aš nežinojau, ką su savimi padaryti, bet aš tiesiog bijojau. Su tuo labai sunku gyventi, nes tu pavargsti ir nori, kad tau kas nors padėtų. Bet išlenda pasąmonė ir sako – ne, niekam nepalik vaiko, kas nors jam atsitiks ir panašiai.“
Į vaiką žiūrėjo kaip į išdaviką
Kai mažylis paaugo ir pradėjo dar labiau pažindintis su pasauliu, jis pats ėmė tiesti rankytes į tėtį, močiutę, norėjo žaisti su jais. Veronika atvira – tai jai prilygo išdavystei ir kėlė dar daugiau neigiamų emocijų.
„Pradėjau pykti ant vaiko, kad jis mane išmainė į kitus žmones. Aš jam paaukojau savo gyvenimą, o jis nori su močiute pabūti... Žiūrėjau į jį kaip į išdaviką, mane ėmė pyktis, kad jis smagiai leido laiką su tėčiu, močiute, kas jis juokėsi, jaučiausi nereikalinga.
Pradėjau galvoti, kad jis manęs nemyli, kad močiutę myli labiau nei mane. Dabar aš suprantu, kad tai buvo psichologinė problema ir taip iš tiesų nebuvo, tiesiog tuo metu jis norėjo pabūti, pažaisti su kitais ir tai yra normalu“, – pasakoja moteris.
Ji priduria, kad kasdien blogos mintys ėmė slėgti vis labiau ir su tuo tapo labai sunku susidoroti:
„Tie jausmai iš dienos į dieną didėjo, tapo sunku gyventi, nes tau atrodo, kad pasaulis po kojomis sugriuvo. Tas, kurio oru aš kvėpavau kelis mėnesius, vieną dieną norėjo pabūti su kitais. Man buvo labai sunku su tuo susidoroti, aš supratau, kad tokie jausmai yra nenormalūs.“
Padėjo kalbėjimasis ir darbas su savimi
Pašnekovė neslepia, kad iš pradžių apie savo būseną nesakė niekam, net savo vyrui. Tačiau galiausiai Veronika suprato, kad iš šios situacijos sunkiai išsikapstys be specialisto pagalbos, todėl ji susirado psichologą, kuriam galėjo paskambinti anonimiškai ir išsakyti dalykus, kurie jai nedavė ramybės.
Tiesa, su specialistu bendros kalbos ji nerado, tačiau ėmė vis daugiau apie tai skaityti, domėtis, analizuoti save ir užduoti sau svarbius klausimus.
„Aš pradėjau dirbti su savimi. Pavyzdžiui, ateina mano mama ir paima vaiką. Aš sėdžiu, pati sau mintyse sakau – viskas gerai, normalu, kad ji paima vaiką, jam nieko neatsitiks. Tu privalai pirmiausia adekvačiai kalbėtis su savimi“, – sako pašnekovė.
Vėliau ji susirado kitą psichologę ir su ja dirbo kelis mėnesius, buvo nuvykusi pasikalbėti ir gyvai:
„Pokalbių metu atsirado ryšys, pasitikėjimas. Tu supranti, kad atsirado žmogus, kuris tave supranta. Kai aš pradėjau kalbėtis su psichologe, kai pradėjau viską nagrinėti, su laiku atėjo toks šviežio oro gurkšnis.
Tu visą laiką buvai surišta, pastoviai slėgė blogos mintys, bet, ačiū Dievui, aš to atsikračiau, dabar pas mane viduje yra lengvumo jausmas. Ta meilė vaikui manęs nebeapsunkina, o tada buvo sunku net kvėpuoti...“
Gyvenime prasidėjo kardinalūs pokyčiai
Veronika neslepia, kad pirmieji žingsniai į pokyčius nebuvo lengvi.
„Iš pradžių pradėjau važiuoti į parduotuvę, greitai viską paimdavau ir lėkdavau namo. Mes su psichologe daug kalbėjome apie tai, kad nieko baisaus, jog aš palieku vaiką, nes jis turi tėtį, kuris prižiūrės nemažiau nei aš, ir aš galiu sau leisti gyventi toliau.
Bet visada buvo toks jausmas, kad aš kažką negerai darau, turiu skubėti, nes jis namuose manęs laukia. Toks įdomus jausmas, savigrauža, kad aš mečiau vaiką ir išvažiavau“, – atvirai pasakoja moteris.
Ji pripažįsta, kad, gimus sūnui, visiškai nebekreipė dėmesio į save, pamiršo apie bet kokias grožio procedūras, tačiau pamažu ji pradėjo keistis ir gyventi kitokį gyvenimą.
„Tu niekur nevažiuoji ir tau nieko nereikia, nes turi būti su vaiku. Tu atsisakai visko, kad jo nepaliktum. Vaikas tampa ne dalimi tavo gyvenimo, o visu gyvenimu, viskas sukasi tik apie jį. Tada viskas pasimiršta, pasimiršta dėl ko tu pats gyveni. Bet vaikas negali būti akmuo, kuris tave tempia. Tai naujas gyvenimas, kuris tau turi atnešti džiaugsmo.
Šiai dienai aš galiu drąsiai pasakyti, kad esu laiminga mama. Aš galiu išvažiuoti, pasibūti be graužaties. Man vėl norisi prižiūrėti save, aš noriu vėl nuvažiuoti pas kirpėją, tvarkausi nagučius, pradėjau sportuoti. Visoms linkėčiau atrasti ramybę savyje ir gyventi ne tik dėl vaiko, bet ir dėl savęs“, – šypsosi Veronika.
Ji priduria, kad kol kas savo beveik trejų metukų sūnaus nėra kitiems palikusi su nakvyne, tačiau su kiekviena diena jos gyvenime atsiranda vis daugiau ramybės.
„Aš supratau, kad esu gera mama. Kiekviena iš mūsų esame skirtingos, bet mes visos esame geros, savo vaikui pačios geriausios. Daugelis mamų mintyse galvoja, kad jos kažko neduoda savo vaikui, yra toks pastovus lyginimasis su kitais žmonėmis.
Tačiau iš tiesų mes visos esame puikios, tad turėtume to nepamiršti“, – neabejoja su pogimdyvine depresija susidūrusi moteris.
Padeda kitoms moterims stiprinti vidinį pasaulį
Šiandien Veronika ne tik atvirai kalba apie savo patirtį ir išgyvenimus, bet ir yra įkūrusi savo tinklaraštį. Jame moteris dalijasi įvairiais straipsniais, rengia pokalbius su specialistais, akcentuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio pasaulio grožį, gebėjimą pažinti save ir gerai jaustis.
„Tai yra projektas ne tik apie figūrą, grožį, bet ir apie gerą savijautą. Iki nėštumo aš labai prižiūrėjau savo išorę, mėgau dažytis, lankytis pas kosmetologę. Kai pagimdžiau, aš visiškai atsidaviau vaikui, o kadangi buvau labai silpna savo vidiniame pasaulyje, dėl to aš ir nesusidorojau su tuo.
Dabar aš galvoju, kad kiekviena moteris – ir jaunesnė, ir vyresnė – turi įsigilinti ne tik į išorinį grožį, bet ir vidinį. Noriu padėti moterims, nes suprantu, kad gyvenimo džiaugsmas slypi tame, kai tu gerai jautiesi pirmiausia pati su savimi“, – neabejoja Veronika.
