Moteris pasakoja, kad ši graži ir prasminga tradicija susiformavo prieš šešerius metus, kai pirmoji tokį norą išreiškė jos dukra Beatričė:
„Mes turime daug šeimos narių – tetų, dėdžių, pusseserių ir pusbrolių, taip pat ir draugų, todėl per kiekvieną gimtadienį vaikai gaudavo tikrai labai daug dovanų. Ir mes kažkaip kalbėjome apie tai ir jau išlindo toks dalykas, kad paklausdavai, ko norėtum, ir atsakymas būdavo – nežinau. Mes su vyru vis diskutuodavome, kaip čia padaryti, kad tų dovanų nebūtų per daug.
Ir atsimenu, mes vakarieniavome, o Beatričė artėjant savo 7 gimtadieniui pasakė, kad šiais metais nori surinkti dovanas ir nuvežti jas į vaikų globos namus. Ji sakė, kad paprašys draugų, jog jie gimtadienio proga nieko nedovanotų jai, bet kas ką gali – žaisliukų, pieštukų ar knygučių – surinktų vaikams. Nuo to viskas ir prasidėjo“, – šypsodamasi prisimena Ramunė.
Ieško, kam reikalinga pagalba
Moteris neslepia, kad tąkart jos motiniškoje širdyje džiaugsmas tiesiog netilpo. Nors ji su vyru iš pradžių ir galvojo, kad galbūt tai bus tik vienų metų poelgis, taip neatsitiko. Beatričė šią tradiciją ne tik puoselėja jau šešerius metus, bet ja užkrėtė ir savo jaunesnįjį brolį Mykolą.
Prieš kiekvieną gimtadienį jie suka galvas, kam reikėtų padėti šį kartą, ir visada išsirenka labai įvairius variantus:
„Beatričė pradėjo nuo kūdikių namų, vėliau rinko šuniukams ir kačiukams maistą, pavadėlius, kamuoliukus ir vežė į prieglaudą. Vienais metais ji surinko knygas ir vežė jas į senelių namus. Atsimenu, kai atvažiavome, tai seneliams didžiausia dovana buvo ne tos knygos, o vaikų klegėjimas, dėmesys ir praleistas laikas kartu“.
Ramunė sako, kad toks dalijimasis ne tik leidžia vaikams pajusti malonumą, bet ir padeda suvokti, kokie jie yra apdovanoti ir kiek daug visko turi.
„Mykolas rinko krepšinio kamuolius savo trenerio treniruojamai komandai ir vežė į tokį mažą kaimelį Vilniaus rajone. Jis pamatė, kokiomis sąlygomis treniruojasi kiti vaikai, ką jie turi. Pavyzdžiui, vienas berniukas su tais pačiais sportiniais batais ir tada, kai šilta, ir kai šalta eina ir į mokyklą, ir į treniruotes. Tai leidžia suprasti, kiek jie patys daug gerų dalykų turi namuose“, – dalijasi vilnietė.
Geriems darbams susitelkia visa šeima
Pačiai Ramunei savanorystė ir pagalba kitiems taip pat labai artimas dalykas. Ji prisideda prie projekto „Vaikų svajonės“, palaiko šiltus santykius su „Mamų unijos“ bendruomene, kartu su dideliu draugų būriu jau vienuolika metų ieško, kam galėtų paaukoti reikalingų daiktų. Ji mano, kad toks pavyzdys galėjo įkvėpti ir vaikus.
„Mes pakankamai aktyviai dalyvaujame ir savanoriškoje veikloje, ir labdaros organizacijose, tai vaikai mato tą pavyzdį ir turbūt automatiškai pasirinko elgtis taip pat. Pas mus šeimoje tiesiog yra tas malonumas dalintis. Aš ir pati turiu posakį, kad paleisk duonos riekę ir ji sugrįš su sviestu.
Mes su vaikais dažnai kalbame apie tai, kad nereikia daug žaislų, kad jie visi nepanaudojami, lieka dėžėse. O juos padovanojus kitiems, tiems, kurie turi mažiau, – lieka geras jausmas“, – įkvepiančiai kalba Ramunė.
Karantinas tradicijos nesulaužė
Mykolui maždaug prieš savaitę suėjo 10-imt metų ir berniukas buvo kiek sunerimęs, ar karantinas nenutrauks puoselėjamos tradicijos:
„Šiais metais buvo labai svarstoma, kaip čia reikės daryti, juk su draugais nesusitiks, tai kaip viskas gausis. Bet yra tetos, dėdžiai, tėvai, seneliai ir išeitis buvo rasta. Taip Mykolas tradicijos nesulaužė ir padovanojo obelaites „Mamų unijos“ kuriamam sodui“.
Ramunė pasakoja, kad, kai berniukas pamatė nuotraukas, kuriose buvo užfiksuotas jo padovanotų medelių sodinimas, jam tai suteikė daug džiaugsmo.
„Mums atsiuntė nuotraukas, kad jas sodina, tai mano dešimtmetis buvo toks susijaudinęs, kad aš turbūt pirmą kartą jį tokį mačiau. Jis toks linksmuolis pas mus, tai be galo džiaugiasi tokiais dalykais. O kartu džiaugiamės ir mes su tėčiu ir pakalbam, kad turbūt kažką darome gerai, jei vaikai taip elgiasi“, – šypsosi vilnietė.
