„Mano ryšys su tėčiu visada buvo be galo stiprus, – pasakoja vilnietė Malgožata. – Aš žinau, kaip stipriai jis myli mane, o jis žino, kaip stipriai aš myliu jį… Neprisimenu tokios dienos kai iš tėčio neišgirsčiau – „myliu tave, dukrele…“
Tačiau palaipsniui tėčio sveikata pradėjo blogėti – vienas po kito sekė du insultai.
Prireikė namų slaugos.
„Vieną dieną man netikėtai paskambino susijaudinusi slaugytoja, – prisimena mergina – „Jūsų tėtis labai sunkiai kvėpuoja, dūsta, reikia skubios pagalbos.“
Malgožata skubiai iškvietė greitąją, išvažiavo pas tėtį pati.
„Priglaudžiau jį stipriai prie savęs, – prisimena mergina. – Jis buvo visas baltas, išsigandęs, visai į save nepanašus. „Tėti, viskas bus gerai, aš tave myliu…“ – kartojau jam.
Po to gydytojai jai pasakė, kad tada jos tėvas buvo labai netoli mirties.
Jis būtų tikrai neišgyvenęs, jeigu greitoji būtų atvažiavusi keliomis minutėmis vėliau.
Merginos tėvui buvo nustatyta sinusinė tachikardija.
Tai reiškė ilgą gydymą ligoninėje, o po to kasdienius vaistus ir medikų priežiūrą visam gyvenimui.
Laiminga vaikystė
„Mano vaikystė buvo iš tiesų laiminga, – prisimena Malgožata. – Užaugau Vilniaus rajone Bajorų kaime su trimis broliais gražioje mylinčioje šeimoje. Mano šeima man yra viskas, su ja susietos pačios gražiausios ir įsimintiniausios mano gyvenimo akimirkos.“
Malgožata baigė mokyklą Avižieniuose, vėliau – bakalauro studijas, ruošėsi tęsti jas magistrantūroje.
„Tuo metu Dievas atsiuntė į mano gyvenimą be galo gerą žmogų – mano būsimą vyrą Danielių, – pasakoja mergina. – Su juo draugavome 7 metus, po to susituokėme, susilaukėme dukros ir sūnaus.“
Tėčio negalavimai
„Mano tėtis didžiąją savo gyvenimo dalį dirbo vairuotoju, – pasakoja Malgožata. – Prisimenu tas dienas, kai būdama maža važiuodavau su juo į darbą, kaip jis man pasakojo įdomias istorijas, nupirkdavo man saldumynų, ledų.“
Pasak merginos, jos tėtis buvo labai geras, teisingas ir labai mėgstantis humorą žmogus, turėjo daugybę draugų.
„Pirmą kartą išgirdau iš tėčio apie jo negalavimus, kai jis grįžęs namo pasiskundė mamai, kad jau kurį laiką prastai mato dešine akimi, – prisimena Malgožata. – Tai buvo labai rimtas signalas, nes vairuojant geras regėjimas yra bene pats svarbiausias dalykas.“
Nieko nelaukdamas merginos tėtis apsilankė pas akių gydytoją, kur jam po atliktų tyrimų nustatė kataraktą.
Jam padarė akių operaciją, tačiau ji nepadėjo. Regėjimas liko prastas.
„Po pakartotinių tyrimų tėčiui gydytojai nustatė glaukomą, – prisimena mergina. – Jam vėl buvo atlikta operacija, tačiau matomumas vis blogėjo, viena akimi jis matė vos 10 %“.
Vairuotoju Malgožatos tėtis dirbti jau negalėjo.
Jam buvo nustatytas neįgalumas.
Tačiau tuo merginos tėčio problemos nesibaigė. Jis patyrė mikroinsultą, liga pažeidė kojas, ypač nukentėjo dešinioji.
„Visai šeimai tai buvo šokas, – prisimena mergina. – Kaip tik tuo metu, atlikus tyrimus sužinojome, kad pirmą savo insultą tėtis patyrė dar neturėdamas 40 metų, tačiau apie tai niekam nesakė.“
Tuo metu tėčiui ir visai šeimai buvo sunkus laikotarpis.
Mirė merginos mylima močiutė, tėvo mama.
Malgožatos tėčio sveikata smarkiai pablogėjo, jis patyrė dar vieną insultą.
„Pasirūpinti savimi po šio insulto tėčiui jau tapo sunku, – prisimena mergina. – Lankiau jį ir padėjau kiek galėjau, nors tuo metu buvau motinystės atostogose, turėjau 6 mėnesių dukrelę.“
Kartais merginai būdavo tiesiog fiziškai sunku prižiūrėti tėtį, nes jį reikėdavo pakelti, padėti atsistoti.
„Tėčio kojos pasidarė sunkiai valdomos, stipriai pradėjo blogėti atmintis, – verkdama atsimena Malgožata. – Kasdieną jam kartodavau: „Tėti, nepasiduok, tu esi stiprus“, tačiau mačiau kad po insulto jis vis silpsta ir vis mažiau gali savimi pasirūpinti.“
Šeima kreipėsi į medikus dėl slaugytojos paskyrimo ir toks sutikimas buvo gautas.
Tėčio slaugymas palengvėjo, tačiau jo būklė vis sunkėjo.
„Vieną dieną man netikėtai paskambino slaugytoja ir pasakė, kad tėčio sveikata stipriai pablogėjo, jis sunkiai kvėpuoja, dūsta, – susijaudinusi pasakoja Malgožata. – Nedelsiant iškvietėme greitąją pagalbą ir išbėgau pas jį.“
Atskubėjusi pas tėtį Malgožata pamatė, kad jis baltas kaip popierius, visas drebėjo.
„Apkabinusi jį ir kartojau: „Tėti, aš tave myliu, viskas bus gerai!“.
Greitoji tuoj pat išsivežė tėtį į ligoninę.
Gydytoja Malgožatai pasakė, kad visa laimė, kad greitoji spėjo atvykti laiku, tėčio mirtis buvo kelių minučių reikalas.
Gydytojai nustatė, kad tėčiui yra sinusinė tachikardija, stipriai padažnėjęs širdies ritmas.
Po ilgo gydymo ligoninėje tėtis vėl grįžo namo.
„2022 metais tėtis susirgo covid-19, – prisimena mergina. – Ši liga jį nepaprastai nualino, jis visiškai neturėjo jėgų, nieko nevalgė ir negėrė.“
Galiausiai Malgožatos tėčiui pavyko įveikti virusą, tačiau insulto sukelti pakeitimai progresavo – jis nebevaldė dešiniosios rankos, be to įvairiose kūno vietose pradėjo plisti pragulos, kurios buvo labai sunkiai gydomos.
Kreipimasis į hospisą
„Ieškojome būdų kaip nors padėti tėčiui, kuris labai kankinosi, – prisimena mergina. – Jo sesuo pasiūlė mums susisiekti su Vilniaus Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisu, kuris turi didelę patirtį gydant sunkius ligonius.“
Laimė kad ilgai laukti neteko, po mėnesio Malgožatos tėtis jau buvo hospise.
„Atvykę į hospisą kartu su tėčiu, buvome maloniai nustebinti, – prisimena mergina. – Ten buvo labai jauku, personalas buvo paslaugus ir dėmesingas.“
Hospise netrukus sulaukėme ir puikių rezultatų.
„Su hospiso kineziterapeutės pagalba tėčio sveikata labai pagerėjo, jis vėl pradėjo valdyti dešiniąją ranką, – susijaudinusi prisimena Malgožata. – Visos jo pragulos taip pat buvo išgydytos.“
Malgožatos šeima paprašė ir gavo hospiso sutikimą šv. Kalėdoms paimti tėtį į namus, kad gražiausią metų šventę visa šeima galėtų praleisti kartu, kaip ir ankstesniais metais.
Žinoma, visi tikėjosi, kad tėčio sveikata neblogės ir jis galės toliau likti namuose.
Tačiau taip neatsitiko.
„Netikėtai pamatėme, kad nepaisant visų mūsų pastangų ir priežiūros, tėčio pragulos vėl atsinaujina, – liūdnai prisimena Malgožata. – Nutarėme jo gydymą vėl patikėti profesionaliems hospiso medikams ir tėtis vėl grįžo į hospisą.“
Mergina prisipažįsta, kad labai pasitiki hospiso personalo profesionalumu ir yra įsitikinusi, kad hospisas dabar tėčiui yra pati geriausia vieta.
„Labai džiaugiuosi, kad net ir po visų kančių, kurias jam reikėjo ištverti, mano tėtis nepasiduoda, nenuleidžia rankų, šypsosi ir mums kartoja, kad jam viskas gerai, – pasakoja Malgožata. – Hopsisas yra tikrai stebuklinga vieta, kurios darbuotojams mūsų šeima yra nepaprastai dėkinga…“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Malgožatos tėtį, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
