Užsispyrusi, atkakliai siekianti tikslo ir skeptikus užtildyti norinti ne žodžiais, bet savo pasiekimais. Dabar neįsivaizduojanti gyvenimo be „drifto“, nors pirmoji pažintis su juo didelio įspūdžio ir nepaliko. Tokia yra Sandra – viena iš nedaugelio Lietuvoje šiuo automobilių sportu užsiimančių moterų.
Iš pradžių buvo sunku net pajudėti iš vietos
Vilnietė prisimena, kad pirmąkart šonaslydžio varžybose kaip žiūrovė ji sudalyvavo prieš maždaug aštuonerius metus, tačiau tada anaiptol nebuvo tuo sužavėta:
„Visur sklandė dūmai, buvo beprotiškai šlykštus garsas, nesupratau, nei kas vyksta aikštelėje, nei už jos ribų. Po varžybų išvažiavau ir norėjau pamiršti, niekada daugiau nesusidurti su driftu.“
Tačiau jos pažįstamų rate pamažu atsirado vis daugiau žmonių, kurie užsiima automobilių sportu, apie tai nuolat kalba, pokštauja, žiūri varžybas. Sandra sako, kad taip ir ji pati natūraliai buvo įtraukta į pokalbius apie „driftą“, o galiausiai su bičiuliais susilažino, kad tai daryti galėtų net beždžionė:
„Draugai sakė, kad jei, mano nuomone, ir beždžionė gali driftinti, tai turiu pabandyti ir aš. Sakiau – kas čia tokio, pabandysiu. Ir pabandžiau. Pasirodo, nėra taip lengva. (juokiasi)
Aš net nemokėjau automobilyje perjungti pavarų, nes vairavau automatą, tai iš pradžių buvo sunku net pajudėti iš vietos, reikėjo nugalėti baimes, bet mane tai užkabino. Atsisėdau pirmą kartą ir nusprendžiau, kad pasėdėsiu ilgiau.“
Sandra sako, kad jai tai buvo savotiškas iššūkis, mat ji yra iš tų, kurie mėgsta įrodyti, kad gali perlipti savo galimybių ribas. O kai iš pradžių nesiseka ko nors padaryti, tai suteikia tik dar daugiau motyvacijos.
Padeda užmiršti viską, kas vyksta aplinkui
Ji prisimena ir pirmas rimtas treniruotes su draugu, kuris stengėsi ją išmokyti šonaslydžio subtilybių, supažindinti su technika.
„Jam buvo velniškai sunku – jis ir rėkė, ir pyko, ir juokėsi, ir sakė, kad nieko nebus, kad geriau išsirinkčiau kitą sporto šaką, pavyzdžiui, dviračius. Jis, nors ir praradęs viltį, bet sukandęs dantis bandė įdiegti drifto pagrindus man į atmintį“, – juokdamasi pasakoja vilnietė.
Po kurio laiko ji pradėjo treniruotis su kitu šonaslydžio sportininku, kuris surinko jos automobilį ir lengviau galėjo jai paaiškinti, kaip viską daryti:
„Po kokių metų pajutau, kad galiu pravažiuoti beveik visas drifto trasas. Nekalbu, kad tas pasirodymas bus labai įspūdingas, bet pravažiuoti aš galiu. Manau, kad metai yra minimali riba pajusti, kad gali ką nors daryti.“
Tiesa, Sandra neslepia, kad treniruotėms skirdavo visus vasaros ir rudens savaitgalius, aukodavo miegą, kartais išsiprašydavo ir iš darbo, kad galėtų, pavyzdžiui, pasimokyti slysti šonu. Tačiau viską pavykdavo suderinti, mat noras „driftinti“ buvo ir tebėra didžiulis.
„Kai dirbi protinį darbą, kuris yra įtemptas, nuo tavęs priklauso kitų žmonių darbas, įmonės ateitis, po darbo tau reikia atsipalaiduoti. Kiekvienas sugalvoja savo metodus, aš pasirinkau driftą.
Kiekvieną kartą, kai atsisėdu į drifto automobilį, pamirštu viską aplinkui, nebegalvoju apie problemas, apie tai, kas vyksta už automobilio ribų. Pagerėja nuotaika, prablaivėja mintys. Tai tikrai labai atpalaiduoja ir suteikia teigiamas emocijas“, – entuziastingai kalba moteris.
Buvo pakilusi į orą
Nuo šio širdžiai mielo pomėgio Sandros neatgrasė ir turėtas vienas gana rimtas įvykis, po kurio sportinį automobilį teko atiduoti į metalo laužą. Ji pasakoja, kad „driftino“ dar tik maždaug penkis mėnesius, kai žiemą nuvyko treniruotis į Latviją:
„Trasa buvo padengta ir sniegu, ir ledu, man sekėsi stebėtinai gerai. Nusprendžiau, kad jau galiu važiuoti viena, todėl draugas išlipo iš automobilio. Iš pradžių viskas pavyko, todėl panorau pabandyti greičiau ir staigiau.
Bet nuslydau nuo trasos, pakilau į orą ir visiškai sudaužiau automobilį. Buvau neprisisegusi saugos diržų, nedėvėjau šalmo, prieš savaitę buvau turėjusi operaciją, tai dar kurį laiką po to jaučiausi nemaloniai.“
Sandra sako, kad tokia patirtis buvo tarsi pamoka, kad saugumas yra svarbiausias prioritetas, į kurį negalima numoti ranka.
„Tai nenumušė noro driftinti, baimės automobiliams neatsirado, tik supratau, kad būtina rūpintis savo saugumu. Jei nesi saugus, apskritai negali važiuoti drifto trasoje“, – išmokta pamoka dalijasi pašnekovė.
Iš aplinkinių sulaukia ne tik palaikymo
Nors Sandra jau ne tik treniruojasi, bet ir dalyvauja varžybose, ji sako, kad dar nėra visiškai joms pasiruošusi, todėl apie prizines vietas kol kas nesvajoja. Moters tikslai paprastesni – sėkmingai pravažiuoti kvalifikacinę trasą, gauti taškų, galbūt iškristi pirmame ar antrame etape.
„Man daug kas sakė, kad dar per anksti dalyvauti varžybose, kad nesidaryčiau sau gėdos, bet aš pagalvojau, kad gal niekada ir nepasieksiu tokio lygio, kad galėčiau dalyvauti, todėl į varžybas nuo pat pradžių važiavau kaip į treniruotes.
Aš dar labai neseniai driftinu, darau tai savo malonumui, todėl nesu nei fiziškai, nei emociškai pasiruošusi laimėti prizinių vietų. Aišku, būtų smagu, bet savo galimybes vertinu realiai“, – dalijasi pašnekovė.
Kadangi Lietuvoje yra labai nedaug šonaslydžiu užsiimančių merginų, jos neturi atskiros lygos ir varžybose dalyvauja kartu su vyrais. Varžybos skirstomos pagal sportininkų pajėgumą, tačiau kol kas Sandra sako, kad jai visos kategorijos dėl vienokių ar kitokių priežasčių yra vienodai sunkios.
Taip pat ji neslepia, kad iš aplinkinių sulaukia ne tik palaikymo, bet ir kritikos. Štai, pavyzdžiui, tie, kurie jos gerai nepažįsta, jos sugebėjimus vertina neatsižvelgdami į tai, kad Sandra šonaslydžiu užsiiminėja dar palyginti trumpai.
„Jie mane vertina kaip tuos, kurie važinėja 8–10 metų ir galvoja, kad aš per mažai moku, kad dalyvaučiau vienokio ar kitokio lygio varžybose, vairuočiau tokį galingą automobilį, kokį dabar turiu.
Bet aš mėgstu iš visko išspausti maksimumą, daryti vis geriau ir stengtis, todėl ta kritika ir skeptiškas požiūris į mane nelabai ir jaudina. Anksčiau gal labiau jaudino, bet dabar darau tai dėl savęs, o ką galvoja kiti – tai jų problema“, – užtikrintai sako Sandra.
Nori kovoti su stereotipais
Tačiau ji pripažįsta, kad aplinkinių žodžiai pasąmonėje palieka tam tikrą pėdsaką, todėl vienu iš didžiausių savo tikslų pašnekovė laiko kovą su stereotipais, su kuriais ji vis dar itin dažnai susiduria.
Tiesa, jei anksčiau dėl tokių žodžių jai norėdavosi verkti ar net pasakyti kelis žodžius atgal, dabar ji bando stereotipus paneigti savo pasiekimais.
„Labiausiai erzinantis stereotipas yra toks, kad merginos nemoka vairuoti. Moka ir kai kuriose situacijose gal net geriau už vyrus. Taip pat, kad mes bijome drifto trasų. Tai netiesa. Mes nebijome trasų, nebijome išvystyti greičio, tik galbūt mėgstame daugiau kartų patikrinti trasą, kad parodytumėme viską, ką galime.
Mes neneriam į tai stačia galva, bet racionaliai įvertiname savo gebėjimus, oro sąlygas, dangą ir tik tada pradedame daryti. Kitiems tai panašu į baimę, nors taip tikrai nėra.
Labai norėčiau iš vyrų ir net kai kurių moterų galvų ištrinti visą skepticizmą apie vairuojančias moteris ir apie moteris, kurios drifto trasoje neva nieko nesugeba. Norėčiau įrodyti, kad yra priešingai“, – viliasi vilnietė ir sako, kad nori ne tik kovoti su stereotipais, bet ir ateityje tapti geriausia Lietuvoje važiuojančia „driftere“.
