Jos unikalios parodos apkeliavo 50 Lietuvos miestų. „Kai likimas man dovanojo gyvenimą antrą kartą, aš nusprendžiau padėti savo likimo draugams, ypač onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams, todėl įkūriau labdaros ir paramos fondą „Mamų unija“, – sako moteris.
Pildosi svarbiausias Eglės gyvenimo siekis – jau baigiamas statyti Vaikų onkologinės pagalbos centras Riešėje.
Nedelsė kreiptis
Eglė dirbo ir studijavo, augino dukrą, džiaugėsi gyvenimu su mylimu vyru. Ramus gyvenimas staiga apvirto aukštyn kojomis, kai moteriai diagnozavo krūties vėžį. Teko iškęsti dvi operacijas ir kankinantį gydymą hormonais, tačiau sunkiausia buvo, kai iš ligoninės grįžo namo. Aktyvi, stipri, žydinti moteris virto bejėge ligone. Kankinamai lėtai slinko sunkūs, ilgi mėnesiai lovoje.
„Kentėjau stiprius skausmus, nuolat pykino. Visai apleido jėgos – nebepajėgiau nei net iš lovos atsikelti, nei apsirengti, nei susišukuoti – nevaldžiau dešinės rankos. Mane prižiūrėjo vyras ir mama, kuri, viską metusi, iš Kauno atvažiavo manęs slaugyti. Onkologinėje ligoninėje mes buvome visos vienodos, lygios, o ką iš tiesų reiškia būti onkologine ligone pajutau sugrįžusi į sveikų žmonių pasaulį. Tada ir pasidėjo didžioji krizė – užgriuvo suvokimas, kad tu nebegali, nebepajėgi būti tokia, kaip visi, tokia, kokia buvai anksčiau“, – prisipažino moteris.
Liga atėmė, bet ir davė
Eglė iš paskutiniųjų kabinosi į gyvenimą. Nepalūžti padėjo artimųjų – dukros, vyro, mamos – pagalba, rūpestis ir meilė.
„Vos geriau pasijutusi, prisiversdavau sportuoti, vaikščioti, susitikti su draugais. Jėgos pamažu sugrįžo, liga atsitraukė. Turėjau puikius mokslo draugus – būtent jie įkalbėjo nemesti mokslų. Gerai, kad jų paklausiau. Man keista, kai žmonės skundžiasi, kad susirgę prarado draugus. Man atsitiko atvirkščiai – mūsų draugystę nelaimė tik sutvirtino. Šiandien aš galiu nuoširdžiai pasakyti: visai nesigailiu, kad mano gyvenime TAI įvyko. Liga padėjo man kitaip pažvelgti į save, į artimuosius, atradau tiek naujų dalykų, perkainojau vertybes ir žmones. Išmokau mėgautis kiekviena smulkmena, išmokau suprasti ir atleisti – psichologai tai vadina pozityviu mąstymu“, – pasakojo Eglė.
Sustiprėjusi moteris susižavėjo fotografija, ir jau netrukus šis užsiėmimas ją išgarsino kaip savitą fotomenininkę.
„Iš pradžių fotografuodavau gamtą. Nepraleisdavau nė vieno saulėtekio – dėl jo vasarą keldavausi antrą trečią ryto. Sėsdavau į mašiną ir dumdavau į gamtą, į savo atrastas gražias vieteles“, – prisiminė Eglė.
Medžiodama unikalius kadrus, ne kartą pateko į nepavydėtiną situaciją. Žiemą mėgdavo klajoti užšalusiais paneriais. Kartą įsmuko į ledinį vandenį, tačiau sėkmingai išlipo iš properšos ir šlapia iki ausų parlėkė į namus. Labiausiai džiaugėsi, kad nesušlapo fotojuosta. Kartą norėdama geru rakursu nufotografuoti Vilniaus panoramą, sugalvojo įkopti į statybinio krano bokštą. Tad baigiantis darbui ji paprašė kranininko, kad leistų užlipti – vyras smagiai nusijuokė, bet leido.
„Akimirka“ tęsėsi 3 mėnesius
Iš naujo atradusi save, Eglė atsigavo, jos širdis prisipildė gerumo, dėkingumo ir meilės. Tais jausmais ji pradėjo dalytis su silpniausiomis ir nelaimingiausiomis būtybėmis – motinų apleistais Žolyno kūdikių namų vaikais.
„Tiems žmogučiams nereikia žaislų ar saldumynų – visa tai jie turi. Jiems trūksta meilės ir šilumos. Didžiausia laimė mažyliui – kai jį panešioja, paglosto. Darbuotojos yra atsidavusios savo darbui, myli tuos vaikus, tačiau tiesiog nespėja visų priglausti“, – įsitikinusi Eglė.
Fotomenininkė sukūrė ciklą kūdikių namų gyventojų fotoportretų. Jai labiausiai patinka nespalvota fotografija. Jos manymu, spalvos blaško dėmesį, o nespalvotas kadras priverčia atkreipti dėmesį į detales, nuotaiką.
Vėliau, pradėjusi dalyvauti projekte „Nedelsk“, pažadėjo sukurti nuotraukų ciklą apie vėžiu sergančias moteris.
„Onkologijos centre atmosfera sudėtinga, ten nemažai psichologiškai palaužtų žmonių, tačiau vis tiek ryžausi sukurti nuotraukų ciklą. Juk man buvo lengviau tai padaryti nei kitiems – pati buvau onkologijos pacientės kailyje. Užeidavau į palatą, kalbėdavausi su moterimi keturias penkias valandas, susipažindavome, pasipasakodavome savo istorijas. Tik pokalbio pabaigoje užsimindavau, ko iš tikrųjų čia atėjau, – kad norėčiau ją nufotografuoti. Leisdavau jai apsispręsti – aplankydavau kitą dieną.
Pirmąjį kadrą kartais padarydavau tik po savaitės bendravimo, kai imdavau suprasti, ką ji jaučia, dėl ko kenčia. Tai emociškai labai vargina, bet kito kelio nebuvo, – apie sudėtingas nuotraukų atsiradimo aplinkybes pasakojo Eglė. – Paskui pamačiau, kad aš joms tapau reikalinga, jos manęs laukia.
Tarp mūsų atsirado gilus ryšys, jos tapo mano draugėmis. Ne tik mano fotografijos, bet ir bendravimas su moterimis įgavo didžiulę prasmę. Žinoma, savęs reikėjo atiduoti labai daug. Kartais bendravimas su žmogumi ir jo fotografavimas tęsdavosi kelis mėnesius – nuo paguldymo į stacionarą iki operacijos, paskui – pooperacinis gydymas, galbūt švitinimas ar chemoterapija – kol moterį išrašydavo iš ligoninės. Ciklą kūriau tris mėnesius, būdavau ten nuo ryto iki vakaro. Ten daugybė jaunų moterų, bet dauguma jų nenori rodyti savo veido – reikėjo ieškoti kitokių meninės išraiškos priemonių, kad atskleisčiau moters vidinę būseną – jausmus, nuotaiką.“
Antrasis ciklas – „Diagnozė“
Parodai „Akimirkos“ Eglė sukūrė 56 nuotraukas. Visas jų herojes fotomenininkė pakvietė į savo parodos atidarymą. Paroda apkeliavo daugiau nei 50 šalies miestų ir pelnė Lietuvos rekordo diplomą.
Naujai iškeptą fotomenininkę pripažino ir kolegos – po šios unikalios parodos E.Mėlinauskienė buvo priimta į Lietuvos fotomenininkų sąjungą. Iki Eglės nė vienas fotomenininkas pasaulyje nėra sukūręs panašaus ciklo apie krūties vėžiu sergančias moteris. Eglė tai sužinojo, kai savo parodą eksponavo fotomeno festivalyje Bratislavoje.
Vėliau E.Mėlinauskienė sukūrė dar vieną fotografijų ciklą apie onkologinius ligonius – „Diagnozė“, šį kartą fotografavo ir vyrus, ir vaikus.
„Ateidavau į ligoninę kasdien – kaip į darbą. Ne tik ligoniai, jų artimieji, bet ir gydytojai prie manęs priprato ir net nepastebėdavo, kai išsitraukdavau fotoaparatą. Man leido fotografuoti ir operacinėse – net pačias sudėtingiausias operacijas. Aš, žinoma, stengiausi niekam nesimaišyti po kojomis, ypač kai vykdavo skubios operacijos. Ligonio gyvybė kabo ant plauko, brangi kiekviena sekundė, ir medikų komanda kelias valandas dirba darniai kaip orkestras, nematydami nieko aplinkui, nes mažiausia klaida gali kainuoti gyvybę.
Aš taip susidraugavau su gydytojais onkologais, kad drauge sutikome Naujuosius metus, jie mane sveikino su gimtadieniu. Tai įdomūs, kilnūs, pasiaukoję savo darbui žmonės, puikūs specialistai. Be gydytojų, operacinėje yra daugybė žmonių, kurių ligonis net nemato, bet nuo jų tiesiogiai priklauso jo gyvybė. Jie dirba po 12–14 valandų per parą už minimalų atlyginimą… Norėjau ir juos įamžinti savo nuotraukose“, – teigė fotomenininkė.
Įkūrė „Mamų uniją“
„Daug mano fotografuotų vaikų jau išėjo. Aš jų gedėjau kaip savų. Nemokėjau tvarkytis su savo emocijomis. Man visi sakė, kad bus sunku. Taip ir buvo – tai mane atvedė iki visiško išsekimo, metus laiko sirgau sunkia depresija, – atvirai prisipažino moteris. – Išlipti iš duobės man padėjo rašytoja Jurga Ivanauskaitė, kuri labai sąmoningai ir ramiai priėmė mirtį: žinojo, kad mirs, ir suvokė, kad tai neišvengiama, toks jos likimas.
Ji mane įkvėpė – supratau, kad liūdėdama, išgyvendama nepadėsiu nei sau, nei vaikams. Pasveikusi jau žinojau, ko noriu, – padėti mažiesiems ligoniukams, jų tėvams, kuriems reikia ne tik stiprybės bei palaikymo, bet ir materialinės paramos. Dabar jau nebejaučiu, kad atiduodu skolą už gyvenimo dovaną – tiesiog mėgaujuosi tuo, ką darau.“
Dėl mažųjų ligoniukų Eglė įkūrė „Mamų uniją“ ir jau dešimt metų kantriai beldžiasi į Lietuvos ir užsienio įmonių duris bei kiekvieno iš mūsų širdis, prašydama finansinės paramos. Ji – didžiausias ramstis mamoms, kurioms nusvyra rankos ir pradeda slysti žemė iš po kojų.
„Mamų unija“ atnaujino palatas ligoninėje, finansiškai parėmė šeimas, kurių vaikams prireikė gydymo užsienyje, padėjo įsigyti vaistų, pildė vaikų svajones.
Stato pagalbos centrą
„Vėliau nusprendžiau imtis dar prasmingesnių darbų, kurie išliks ir tada, kai manęs nebebus. Gimė idėja pastatyti Vaikų onkologinės pagalbos centrą. Juk vaikų gydymas trunka mažiausiai pusę metų, gali tęstis ir dvejus trejus metus. Visą šį laiką tik vienas iš tėvų, metęs visus darbus, gali būti kartu su ligoniuku. Tuo metu kiti šeimos nariai, norėdami juos aplankyti, priversti važinėti iš tolimiausių Lietuvos pakraščių.
Centras, kuris jau baigiamas statyti Riešėje, atstos tokioms šeimoms namus. Čia galės gyventi ir kitomis sunkiomis ligomis sergančių vaikų artimieji. Kitais metais planuojame jį atidaryti. Šis centras atsirado Lietuvoje ir užsienyje gyvenančių tautiečių dėka, nes statomas už jų suaukotas lėšas. Valstybė, ministerijos, politikai mūsų nepalaikė ir neparėmė“, – pabrėžė „Mamų unijos“ įkūrėja.
Be statomo centro, „Mamų unija“ atlieka daugybę prasmingų darbų: kompensuoja kiekvienos vėžio paliestos šeimos kelionės išlaidas į ligoninę, o spalio mėnesį penki vaikai gavo netikėtą dovaną – kartu su tėveliais lankėsi dešimties dienų sveikatos stovykloje Turkijoje. Šioms Kalėdoms „Mamų unija“ penkiasdešimčiai sergančių vaikų skirs po šimtą eurų.
„Dukra Justina – mano padėjėja ir bendramintė nuo pat pradžių Man labai padeda ir vyras, jam yra tekę net Kalėdų seneliu pabūti. Dabar vykdome patį gražiausią metų projektą „Advento kojinaitės“: Advento laikotarpiu kiekvieną dieną kiekvienas ligoninėje besigydantis vaikas kojinėje ras nykštukų atneštą mažą dovanėlę. Jas pakavome kelias savaites, mums talkino savanoriai – Jėzuitų ir Žvėryno gimnazijų moksleiviai. Vaikams bus išdalyta per 2 tūkstančiai dovanėlių.
Kalėdos prie vaišių stalo – man ne Kalėdos. Ne kartą jas sutikau su ligoniukais. Štai pernai didžiąsias metų šventes sutikau ligoninėje kartu su mergaite, kurios vienintelės iš viso skyriaus niekas nepasiėmė į namus. Suteikiau jai džiaugsmo ir vilties, ligoniukė patikėjo Kalėdų stebuklu“, – sakė Eglė, kurios kilnūs darbai suteikia džiaugsmo ir vilties šimtams sunkios ligos paliestų šeimų.
