Pasak Onutės, depresija – tarsi amerikietiškieji kalneliai, būna ir sunkesnių, ir lengvesnių laikotarpių: „Depresija – tai liūdesys, kurio niekaip negali atsikratyti. Viską darai mechaniškai, dingsta natūralumas, spontaniškumas. Net nusiprausti, išsiplauti galvą reikia save priversti, sunku išlikti tvarkingam, švariam. Dingsta jėgos, noras ką nors daryti.“
Moteris sako visada ieškojusi kelių, kaip išsiveržti iš užburto ligos rato. „Buvau kaip ta varlė, įmesta į pieno puodynę. Stengiausi suplakti sviestą, kad iš jos išlipčiau. Labiausiai padėjo tikėjimas Dievu, bendrystės jausmas. Dabar manau, kad depresija padėjo man tapti kitu žmogumi: ji išmokė mylėti, suprasti“, – pasakoja pašnekovė. Ji mano, kad depresija sirgo visą gyvenimą, tik to nežinojo: „Juk niekas negali pasakyti, kad vaikui depresija, negalėjau šito suprasti ir aš. Vaikystėje buvau jautresnė, labiau pažeidžiama už kitus, tik niekas į tai nekreipė dėmesio.“
Herbertas Huveris
Franklinas Ruzveltas
Haris Trumanas
Onutės tėtis gėrė, šeimoje nuolat aidėjo barniai. „Dabar manau, kad dėl tokios situacijos kalti buvo abu tėvai. Viena buvo auka, kitas – kankintojas. Mama rūpinosi mumis, trimis vaikais, bet nekentė savo vyro. Tėtis porą sykių bandė smurtauti prieš mamą, bet čia įsikišo jos brolis. Tėvai buvo labai skirtingi žmonės, jie niekada nesuprato vienas kito“, – įsitikinusi pašnekovė.
Augdamas tokioje terpėje, nematęs gražių tarpusavio santykių, vaikas neišvengiamai perima tokį elgesio modelį. Moteris neslepia: po vestuvių ji panašiai elgėsi ir savo šeimoje. „Maniau, kad su vyru reikia bartis, šaukti, tai yra normalu. Tik pradėjusi lankyti suaugusių alkoholikų vaikų grupę supratau, kur buvo mano bėdos, – pasakoja Onutė. – Visi šios grupės lankytojai turėjo daugybę problemų, visi sužeisti, perėję per psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus. Štai taip vaikus veikia meilės trūkumas vaikystėje, jis sugriauna žmonių gyvenimus.“
Sovietmečiu – tik medikamentinis gydymas
Onutė pasakoja į gydytojus drįsusi kreiptis tik tada, kai pasijuto visai blogai. „Norėjau rasti atsakymą, kodėl man gyvenime taip nesiseka, kodėl nuotaika visada bloga. Mačiau, kad aplinkiniai gyvena visai kitaip, – pasakoja moteris. – Man pasiūlė gultis į Naujosios Vilnios psichiatrijos ligoninę. Sutikau. Patekau į ūmiausių pacientų skyrių – grotuotais langais, rakinamomis, be rankenų durimis. Nakčiai gydytojas davė migdomųjų, bet vis tiek niekaip negalėjau užmigti. Tiek ūmūs, tiek lengva forma sergantys pacientai buvo kartu, aplink aidėjo klaikūs riksmai. Kai rytą manęs aplankyti atėjo vyras, pabėgau iš skyriaus su ligoninės pižama.“
Vis dėlto ir grįžusi namo moteris jautėsi blogai, todėl grįžo į ligoninę, buvo paguldyta į lengvesnių būsenų skyrių. Ligoninėje užsibuvo tris mėnesius. „Sovietmečiu trumpesnio gydymo nebūdavo. Patekai į psichiatrijos ligoninę – vadinasi, būsi gydomas tris ar daugiau mėnesių. Per tiek laiko ten, žinoma, apsipranti: ligoninėj susiradau draugų, megzdavau, – prisimena Onutė. – Tuo metu kiekviena palata turėdavo išsirinkti seniūną – mūsiškėj moterys pasirinko mane. Susirinkdavo medikai, jiems palatos seniūnai apibūdindavo ligonius, pasakydavo keletą žodžių apie kiekvieną. Mūsų palatoje buvome aštuonios – viena moteris vis kalbėdavo, kad nori namo, kitai būdavo šalta, trečiai skaudėdavo galvą. Tai ir papasakodavau medikų komandai.“
Pasak pašnekovės, sovietmečiu sergančiuosius psichikos ligomis gydydavo tik medikamentais, nebuvo psichoterapinės pagalbos, trūko psichologų. Pastarieji ateidavo nebent atlikti įvairių testų – su pacientais jie nebendravo.
Onutė prisimena, kad tuo metu jai ypač tiko gydymas insulinu. „Suleidžia insulino, kuris keletui valandų sukelia komos būseną. Pabundi tarsi naujai gimęs, pailsėjusiom smegenim. Dabar gydoma tik chemija – gauni visą saują tablečių, viena – nuo baimės, kita – nuo nerimo, dar kita – nuo nemigos, nuo blogų minčių. Toli gražu ne visus toks „kokteilis“ veikia teigiamai“, – tikina moteris.
Po trijų mėnesių gydymosi ligoninėje ji sako jautusis geriau, bet grįžus namo užėjo stiprus nerimo priepuolis, nenoras gyventi. Vėl kreipėsi į medikus, jai vėl pasiūlyta gultis į ligoninę, ten praleido 1,5 mėnesio. Jos būklė dar pablogėjo, kai vyrui diagnozuota šizofrenija.
„Man buvo blogai, o vyrui – dar blogiau. Du sunkių psichikos sutrikimų turintys žmonės negali gyventi kartu. Kai matydavau, kaip blogai vyrui, depresija dar labiau paūmėdavo. Ilgą laiką maniau, kad neturiu teisės palikti sergančio vyro, taip prasikankinau 20 metų, tik tada pasiryžau skirtis. Dabar manau, kad tai padaryti reikėjo gerokai anksčiau“, – įsitikinusi moteris.
Liga nesitraukė
Kartą, pasijutusi geriau, Onutė įsidarbino sandėlio vedėja sveikatos apsaugos įstaigoje. Šeima glaudėsi ankštame 9 kv. m kambarėlyje, kai Santariškėse atsilaisvino erdvesnis butas. Moteris dėl savo ir vyro sveikatos problemų turėjo teisę pretenduoti į jį, bet taip ir nesiryžo rašyti prašymo įstaigos vadovybei.
„Buvo gėda pripažinti, kad pati sergu depresija, o vyras – šizofrenija. Butą taip ir pražiopsojau – jis buvo skirtas apsukresnei moteriai. Po to prasidėjo dar žiauresnė depresija. Kaltinau save, kam praleidau tokią progą – tuo metu jau buvo prasidėję pertvarkos procesai, būstų niekas už dyka nebedalijo. Prasidėjo labai sunkus ligos etapas – nuolat verkdavau, rytais nenorėdavau pabusti, viskas griuvo, atakavo prisiminimai, blogos mintys“, – atvirauja Onutė.
Pašnekovė sako, kad ir po skyrybų klastingoji depresija nesitraukė. Kai jausdavosi geriau, moteris stengdavosi dirbti. Dažniausiai ji valydavo namų laiptines – toks darbas tiko todėl, kad jį buvo galima dirbti bet kuriuo metu: „Neįsivaizduoju, kaip po vakarinių vaistų saujos galėčiau keltis anksti ryte, eiti į darbą drebančiomis rankomis. Kai sergi depresija, jėgos dingsta.“
Kartą Onutė buvo išvykusi dirbti į Italiją, kur prižiūrėjo Alzheimeriu sergančią senolę. Ten netgi išmoko italų kalbą. Darbas nebuvo sunkus, bet po kurio laiko jai pradėjo trūkti bendravimo, todėl grįžo į Lietuvą.
Stengiasi padėti kitiems
Nepaisant ilgų ligoninėse praleistų metų, Onutė sako nenustojusi tikėti savo jėgomis. Moteris neslepia – kadaise jos gyvenimas buvo virtęs griuvėsiais, bet padedama Dievo ji pajėgė pakilti iš nuolaužų: „Pati save ištraukiau iš tos duobės, pati ieškojau pagalbos. Taip, iš vaikystės likę daugybė žaizdų – kur paliesi, ten skauda. Vis dėlto, pradėjusi stebėti save, ėmiau keistis.“
Net sunkiausiais gyvenimo laikotarpiais ji stengėsi padėti ne tik sau, bet ir kitiems. „Visada ieškojau kelių, kaip padėti tiems, kuriems dar blogiau nei man. Lankiausi Veikliųjų žmonių bendrijoje, ten man pasiūlė savanoriauti Lukiškių kalėjime su nuteistaisiais iki gyvos galvos. Ne vienerius metus ranka rankon dirbome su šviesios atminties Milda Bliumenzoniene, nuveikėme daug prasmingų darbų“, – sako Onutė.
Ji savanoriavo ir kitose organizacijose, dalyvavo įvairiuose projektuose. „Savanorystė – labai stipru, esi ne vienas, būni tarp išsilavinusių, protingų žmonių. Bandžiau lankytis ir neįgaliųjų bendrijose, bet greitai supratau, jog tai – ne man. Nemėgstu būti tarp žmonių, kurie skundžiasi, jaučiasi nelaimingi, kur daug negatyvo. Tokiose bendruomenėse nepritampu, man kur kas geriau su stipresniais už save“, – tikina pašnekovė.
Ji sako pagaliau supratusi, kodėl būtent jai Dievas skyrė sunkią dvasinės ligos naštą: „Tai man padėjo tapti geresniu žmogumi. Kartu su Dievu pasikeičiau, pradėjau atsigręžti į meilę. Aišku, gaila tų ilgų ligoninėse praleistų metų, bet depresija praeina. Atsilaisvinus jos gniaužtams vėl galiu gyventi visavertį gyvenimą.“
Pasak Onutės, geriausiai padėti sau gali pats žmogus: „Niekas neateis ir nepakels tavęs, turi keltis ir eiti pats. Kasdien mokausi mylėti ir dalintis meile su kitais, nuoširdžiai padėti tiems, kuriems reikia pagalbos. Supratau: net ir sirgdamas gali susirasti draugų, jaustis reikalingas – tik pirmuosius žingsnius kitokio gyvenimo link turi žengti pats.“
Dabar moteris stengiasi gyventi kuo aktyvesnį gyvenimą – ji važinėja dviračiu, keliauja prie ežero, daug plaukioja. Rugsėjį moteris žada kartu su aktyviu jaunimu leistis į žygį pėsčiomis į Trakus.
Ji taip pat norėtų savanoriauti Vilniaus hospise, praskaidrinti paskutines sergančiųjų sunkiomis ligomis gyvenimo dienas – paskaityti knygą ar tiesiog pasėdėti šalia, palaikyti už rankos. Norėtų padėti ir „Niekieno vaikams“ – pabūti su nelankomais, artimųjų neturinčiais vaikais. „Galėčiau padėti ir kitiems depresija sergantiems žmonėms – sutvarkyti kambarius, pagaminti valgio, kur nors kartu nueiti. Pati turėdama tokį didelį ligos stažą, žinau, kaip elgtis su šiais žmonėmis – negalima jų kaltinti, moralizuoti, spausti. Supratimas – geriausia, ką jiems galima duoti“, – įsitikinusi moteris.
Straipsnio autorė: Lina Jakubauskienė.
