Gargžduose augusiai mergaitei ir ją auginusiems seneliams tai atrodė lyg pramanas, tačiau dabar, kai Miralda suaugo ir kasdien konsultuoja žmones esminiais gyvenimo klausimais, seneliai pritariamai linksi galva: gali būti, kad aiškiaregystės dovaną mergaitė turėjo jau vaikystėje.
Vardą pakuždėjo močiutė
Smalsu, ar tikrai aiškiarege save vadinančios moters vardas tikrai Miralda? O gal tai vardas, kuris padeda jaunai moteriai atrodyti kiek mistiškiau ir paslaptingiau?
„Mano vardas tikrai Miralda, tačiau tėvai negalvojo apie tokį vardą. Turėjau būti Gintarė arba Neda, tačiau paskutinę minutę močiutė nusprendė, kad reikėtų keisti vardą ir pasiūlė tokį. Džiaugiuosi juo, nors vaikystėje buvo sunku“, - kalbėjo moteris.
Ji atvira – sunku buvo vaikystėje ne tik dėl vardo, bet ir dėl psichologinių traumų, kurias patyrė atsidūrusi globos namuose.
„Aš buvau labai jautrus vaikas. Augau su seneliais. Mano tėvai skyrėsi, buvau jiems nereikalinga, todėl jie atidavė mane į globos namus. Iš jų mane pasiėmė seneliai, jiems buvo skirta oficiali globa. Jie užtikrino man ramią vaikystę, tapo mano globėjais“, - kalbėjo vilnietė.
Laimę kūrė Danijoje
Sulaukusi 16, Miralda pradėjo dirbti, nes labai norėjo gyventi savarankiškai. Ir jai pavyko – pasimokiusi padavėjos amato, mergina išvyko gyventi į Daniją.
Ten susikūrė patogų gyvenimą, laiką leido su mylimu vyru. Vis dėlto, aiškiaregė sako, svetimoje šalyje savas nebūsi, todėl ilgainiui, praėjus septyneriems metams, ji nusprendė grįžti į Lietuvą, gimtąją žemę.
„Išmokau danų kalbą, susikūriau darbo vietą, turėjau partnerį, kuris vėliau išvyko į Australiją. Išsiskyrėme gražiuoju suprasdami, kad negalime rasti vienos bendros gyvenimo vietos, kuri mums būtų tikusi.
Kai likau Danijoje, suvokiau, kad nebegaliu ten gyventi. O įdomiausia yra tai, kad dabar, kai nuvykstu į Daniją, niekaip nesuprantu, kaip galėjau ten gyventi – man ten viskas atrodo labai svetima“, - prisipažįsta vilnietė, šiuo metu laimę gimtinėje kurianti su lietuviu.
Naudojasi matymais ir kortomis
Aiškiaregystę Miralda vadina duotybe, kurią reikia lavinti ir skirti tam laiko, o bendravimas su žmonėmis jau tapo pagrindiniu vilnietės darbu.
„Kasdien pas mane ateina moterys, kurios nori susituokti. Daugybė žmonių domisi, ką veikti baigus mokslus, kokį kelią rinktis. Pastebiu, kad pastaruoju metu žmonės nežino, kur save įprasminti, jie, tarsi, išsidarkę, neranda savęs.
Paprastai seansų metu naudojuosi savo matymais, pasitelkiu juos. Taip, turiu kortas, tačiau jos nėra tai, kas man patiktų labiausiai.
Jei žmogus ateina su baime, žinoma, kad ir kortos rodo to žmogaus baimę. Kortos atspindi savijautą, o matymai yra tai, kas neparodo žmogaus baimės, o leidžia ieškoti atsakymų į tiesioginius klausimus“, - aiškino moteris.
Vyrus kankina meilės reikalai
Smalsu, ar žmogus, patariantis kitiems esminiais gyvenimo klausimais, žino, kas jos pačios laukia ateityje? „Nežiūriu, kas manęs laukia ir nė kiek nenoriu žinoti.
Esu žiūrėjusi, kai buvo tam tikrų konfliktų, tačiau nusivyliau: informacija buvo padrika, kaip ir mano būsena tą akimirką.
Prisipažinsiu, kai dar nevysčiau aiškiaregystės, aš labai skeptiškai žiūrėdavau į žmones, kurie sakydavo, kad neva mato ateitį. Vaikystėje stumdavau į šalį čigones ir panašius žmones.
Aš ir pati savęs nevadinu burtininke, viską matančia ar reginčia. Turiu įžvalgų, matymų. Dirbant su žmonėmis reikia nemažai supratimo ir atjautos.
Man patinka bendrauti su žmonėmis, man smagu, kai galiu jiems patarti, o jie vėliau patys priima sprendimus.
Nesu tas žmogus, kuris įkyriai siūlo savo patarimus – anaiptol, man labiau patinka, kai mano pasiūlymo žmogus priima savo sprendimą. Tai reiškia, kad jis neseka kažkuo kitu aklai, o galvoja savo galvą – tokie žmonės pasiekia daugiausiai“, - neslepia M.Kuržinaitė.
Pasikonsultuoti su Miralda užsuka ir vyrai. Jie, pasak pašnekovės, geriausi klientai, mat ateina su konkrečiais ir aiškiais klausimais.
„Būna, atsineša kelias nuotraukas ir klausia, kuri mergina jam tinkamiausia. Įvertinu, duodu patarimą, tačiau sprendimus kiekvienas asmuo priima pats“, - tvirtino aiškiaregė.
