Dabar Urtė ir Jonas savo sodybos nuotykius dalinasi socialinio tinklo „Instagram“ paskyroje „dar1kaimieciai“. Pora neslepia, kad tokį pavadinimą išsirinko, nes internete yra ne mažai tokio tipo paskyrų: „Atrodo, visi bėga iš miestų į kaimus ir deda tai į internetą. Tad pavadinome kiek sarkastiškai. Atseit, kad ir mes dabar kaimiečiai.“
Urtė pasakoja, kad kol kas nuolat sodyboje negyvena ir džiaugiasi, galėdami būti tiek miestiečiais, tiek kaimiečiais. Moters teigimu, iš abiejų pasaulių pasiima tai, kas geriausia: mėgsta koncertus, kavines, kiną, bet dievina ir atsibusti gamtos ramybėje, darbuotis lauke, kurti namus kaime.
„Sodyba buvo didelė mūsų svajonė, nes mėgstame leisti laiką gamtoje. Dirbant prie kompiuterio, gyvenant mieste, centre ir dar be balkono, jos labai trūko.
Ankščiau nemažai stovyklaudavome laukiniuose Latvijos paplūdimiuose, Lietuvoje prie ežero ir pan. Bet vis tekdavo sukti galvą, kur apsistoti, kad nebūtų žmonių, norėjosi savo kampelio gamtoje.
Iš pradžių svarstėme, kad galbūt ir sklypo pakaktų, kur palapinę pastatyti. Bet išėjo daug geriau. Apie tokį ypatingą gamtos kampelį, kuri galėtume vadinti namais net nesapnavome“, – sako moteris.
Namelis – apgalvotas pirkinys
Pora Dzūkijoje namelį nusipirko po metų ieškojimo. Tiesa, moteris neslepia, kad sodybą apžiūrėjo panašiu laiku kaip dabar: sniego buvo iki kelių, greitai temo.
„Tad nelabai ką ten ir pamatėme snieguose patamsyje. Bet nuostabų ramybės jausmą pajutome iškart – žinojome, kad čia mūsų, sutarėme pirkti. Ir neklydom! Čia tikrai labai gerai jaučiamės.
Palyginus su kitų istorijomis, kurias tenka išgirsti, tai nėra ilgas laiko tarpas. Namų ieškojome pagal tris kriterijus: ne ilgiau valanda kelio nuo namų, ne kaime, ne miestelyje, o vienkiemyje, gamtoje, kad galėtume džiaugtis visiška ramybe kaip maugliai. O šalia būtų vandens telkinys – ežeras ar upė.
Nors ši sodyba buvo tik antroji, kurią vykome apžiūrėti, ji atitiko visus lūkesčius. Vienkiemis, didelė teritorija. Aplink – nuostabi gamta: seni ąžuolai, miškai, teka upė. Nuo namų Vilniuje – apie valanda kelio.
Sodybą pirkome per skelbimą, iš garbaus amžiaus močiutės. Ji buvo labai miela, nuolat besišypsanti. Moteris pati name visąlaik gyveno, bet po vyro mirties iš vienkiemio persikėlė į miestą pas dukrą. Viską apie namą mums nuoširdžiai papasakojo.
Namas buvo gyvenamas, neapleistas. Nors sąlygos ir kuklios. Buvo malonu susipažinti su buvusia namuko savininke. Tad įsigijus nebuvo nejauku įsikurti po jos. Mielai naudojame jos paliktus rakandus – senus indus, įrankius“, – pasakoja moteris.
Kuo ši sodyba ypatinga?
Urtė Meliūnė sako, kad rąstinis namelis yra apie 80 kv. metrų ploto. Daugiau nei šimto metų senumo, bet kadangi buvo šildomas, gerai prižiūrėtas – neblogos būklės.
„Čia sąlygos kuklios, bet yra viskas, ko mums reikia. Namuke yra erdvi svetainė, miegamasis, virtuvėlė bei du veikiantys pečiai.
Teritorijoje – šulinys, malkinė, pavėsinė, lauko tualetas, lauko virtuvėlė, didžiulis kluonas. Na, ir svarbiausia – savam kieme teka upė ir ošia miškas. Turime teritoriją su 3 ha žemės.
Jei kada sugalvotume mesti miestietiškus darbus, galėtume būti ir „dar1zemdirbiai“, – juokiasi Urtė, prisimindama savo socialinio tinklo „Instagram“ paskyros vardą.
Moteris stengiasi nekurti sau terminų, nespausti eigos ir į viską, ką daro žiūri labiau kaip į kaimišką nuotykį – visa tai porai yra kūrybinis procesas. Urtė atskleidžia, kad visko po truputį mokėsi, meistravo, šeimininkavo, bet neslepia kad buvo ir sėkmių bei nesėkmių.
„Čia reikia susitaikyti, kad viskas trunka ilgiau nei galėtum planuoti. Ugdomės kaimietišką kantrybę. Darbų čia tiek daug, kad reikia darbuotis pagal planą, nesiblaškyti. Kitu atveju gali užpulti beviltiškas jausmas. Visko iškart nesutvarkysi.
Sunkoka čia įsivesti stiprų internetą, nes esame miško masyve. Tvarkydami aplinką nuolat randame daug šiukšlių, metalų, padangų. Kieme auga daug senų medžių – nuostabių 300 metų ąžuolų ir kitos rūšies augalų.
Gyvenimas be komforto – iššūkis ne visiems
Toks vaizdas viską atperka ir yra neįkainojamas, bet per dideles audras vis nulūžta jų šakos (bent 10 m ilgio, per visą kiemą) ir vis tenka jas tvarkyti“, – teigia U. Meliūnė.
Urtė sako, kad komfortas iš dabartinių žmonių atima dalį džiaugsmo, nuotykių troškimo, smalsumo. Moters teigimu, būnant gamtoje, kaime su mažai patogumų, nuolat pavyksta džiaugtis mažais dalykais.
„Kadangi čia tėra lauko tualetas, nėra vandens – džiaugiesi, kai ant pečiaus pašyla vanduo ir gali šiltai išsiplauti indus.
Smagu pažinti paukštelius, matyti kaip su sezonais keičiasi gamta, stebėti sužaliuojant augalus, šimtamečius medžius. Žiūrime į savo 300 metų senumo ąžuolus ir galvojame, kokį pasaulį jie matė.
Pavasarį su šeima išsinešėme stalą pietums į lauką ir čia pat medyje nutūpė gegutė. Turėjome progą iš arti ją pamatyti ir išgirsti. Daug mažų stebuklų vyksta, ko komfortiškame mieste nėra arba nėra kada pamatyti!
Buvimas sename name taip pat ugdo pagarbą praeičiai. Primena, kokie išmintingi seniau buvo žmonės – kaip gerai pažinojo gamtą, kiek apie viską turėjo žinių, mokėjo išgyventi paprastomis sąlygomis“, – sako ji.
Namelis kaimo glūdumose – poilsis nuo civilizacijos
Urtė sako, kad vienas įsimintiniausių įvykių buvo kai senoviniame duonkepyje pirmąkart su vyru kepė picas. Moteris sako, kad sunku patikėti – šimtametis pečius dar veikia – ne tik šildo namus, vandenį ir gali neapolietišką puotą suruošti.
„Galvoje jau sukasi mintys, ką dar ten galėtume gaminti – kugelį, pyragą. Taip pat įsimintina, kad nuo balandžio maudomės upėje. Sukaisdavome bedirbdami lauke ir eidavome atsigaivinti. Nebuvome jokie ruoniai. Tiesiog taip ėmėme natūraliai grūdintis. Puikus jausmas!
Atradome ir voveryną. Aplink mus vien miškai, bet kiek eidavome grybauti, tiek nieko nerasdavome. O vienąkart po maudynių užsukome į kitą pusę ir radome, kaip juokaujame, voveruškų aukso puodą. Nuo tada tempdavome jas pilnomis pintinėmis“, – šypsosi moteris.
Urtė sako, kad nebūna liūdna atitrūkus nuo civilizacijos, tačiau kartais būna liūdna į ją sugrįžus. Pasak moters, sodybą pora turi nuo pavasario, dar net ne pilnus metus. Tad vis dar yra įsimylėjimo stadijoje.
„Sunku apie kažką kitą ir galvoti. Mintys tik apie sodybą tesisuka. Būdami mieste nusiprausiame patogioje vonioje, o tada ir vėl norime į kaimą.
Be to sodyboje visuomet yra ką veikti – pilna darbų, tad nėra kada liūdėti. Supratome, kad ir laikas su draugais pats smagiausias. Kartu darbuojamės, tada skaniai valgome, juokaujame. Būname gamtoje.
Čia gimsta prasmės ir savirealizacijos jausmas. Tvarkaisi, matai kaip aplinka pamažu keičiasi, svajoji, kuri, planuoji, kaip visa tai plėtosi ateityje. Fizinis darbas, kurio čia apstu, labai padeda atsipalaiduoti ir pailsėti emociškai“, – įspūdžius pasakoja moteris.
Ypatingi sodybos radiniai
Urtė sako, kad ateityje planuoja įsirengti ir daugiau komforto suteikiančių privalumų – vandenį, kanalizaciją, tad neprieštarautų jei namuose šie privalumai jau būtų įrengti.
„Būtų smagu, bet dabar mums ir taip tinka. Įdomus ir smagus etapas. Kūryba – dabar tvarkomės aplinką, o kažkada galbūt ir patys vykdysime statybas, renovuosime namą, vesime vandentiekį.
Visi esame skirtingi, gal kitam ir nelabai tiktų laisvalaikis be įprasto komforto. Ir čia nieko blogo. Bet tikrai galime visiems parekomenduoti praleisti daugiau laiko gamtoje. Juokaujame, kad čia pabuvus visi miestietiškai velniai išsilaksto“, – sako ji.
Moteris pasakoja, kad porą stebina sodybos radiniai. Tvarkydamiesi Urtė ir Jonas sodyboje jau rado indų, įvairiausių prietaisų, suvirintojo kaukę, roges, senus drabužius, baldus, bulvių tarkavimo mašiną, magnetolas.
„Kluone net aptikome arklio tempiamą vežimą. Kad jau neturime arklio, jį susitvarkėme ir prisitvirtinome prie automobilio. Pats kluonas – pilnas seno šieno. Planuojame jį iki vasaros išvežti ir vasarą čia surengti didelį vakarėlį, medvilninių vestuvių proga“, – dalijasi Urtė.