Elektroninėmis priemonėmis apklausti visų savivaldybių administracijų Socialinės paramos skyrių darbuotojai, socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų vykdytojai. Savo nuomonę išsakė ir patys neįgalieji. Penkiuose šalies miestuose – Kaune, Alytuje, Utenoje, Plungėje ir Kupiškyje – įvairioms negalioms atstovaujantys žmonės buvo pakviesti į grupines diskusijas.
Tyrimo idėją pasiūlė nevyriausybinės organizacijos
NRD direktorės Astos Kandratavičienės teigimu, diskutuodamos apie socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje finansavimo modelį, tyrimo idėją pasiūlė nevyriausybinės organizacijos. Iš Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavus pavedimą atlikti tyrimą, nuspręsta pasinaudoti proga ir padaryti išsamesnę socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų analizę, sužinoti nešališką jų vertinimą.
Tyrimu siekta išsiaiškinti keletą socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projekto aspektų: klausta, kaip vertinama jų finansavimo tvarka; domėtasi, koks finansavimo modelis (per savivaldybes, tiesiogiai iš NRD per skėtines organizacijas ar viešųjų pirkimų būdu) priimtinesnis; klausta, ar formulė, pagal kurią skirstomos lėšos, padeda objektyviai ir proporcingai paskirstyti lėšas savivaldybėms; prašyta įvertinti projektų konkurso etapus (paraiškų teikimą, projektų atranką ir vertinimą, jų tikslinimą, įgyvendinimą ir atsiskaitymą, kontrolę) ir kt.
Neįgaliųjų organizacijos dar paprašytos įvertinti, kaip efektyviai socialinės reabilitacijos projektų klausimais su jomis bendradarbiauja savivaldybių administracijos, klausta, kokių sunkumų joms kyla rašant ir įgyvendinant šiuos projektus, prašyta nurodyti, kokių socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems trūksta, ir pan.
NRD surengtame tyrimo rezultatų pristatyme visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimų centro „Vilmorus“ direktorius Vladas Gaidys pabrėžė: socialinės reabilitacijos paslaugos neįgaliesiems iš esmės vertinamos teigiamai, bet apklausoje dalyvavę respondentai turi pasiūlymų, kaip šias paslaugas gerinti, kuo papildyti jų sąrašą, kam skirti daugiau dėmesio.
Finansavimo modeliui per savivaldybes – daugiau palaikymo
Jau kelerius metus nerimsta diskusijos, ar teisingai pasielgta socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų finansavimą atidavus savivaldybėms, svarstoma galimybė jį sugrąžinti skėtinėms organizacijoms. Nekantriai tyrimo rezultatų dėl finansavimo modelio laukę nevyriausybinių neįgaliųjų asociacijų atstovai neslėpė – jie gerokai nustebino.
Lietuvos sutrikusios psichikos žmonių globos bendrijos vadovo Vaidoto Nikžentaičio teigimu, bendraujant su šių projektų vykdytojais buvo susidariusi nuomonė, kad jie daug tvirčiau jautėsi, kai projektai buvo finansuojami per skėtines organizacijas. Vis dėlto V. Gaidys pateikė kiek kitokią statistiką: beveik pusė – 49 proc.– savivaldybių administracijų Socialinės paramos skyrių darbuotojų ir dauguma – 60 proc.– socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų vykdytojų pirmenybę teikia jų atrankai ir finansavimui per savivaldybes.
Iš esmės nesiskiria ir savivaldybių darbuotojų bei projektų vykdytojų šio finansavimo modelio privalumų eiliškumas: dažniausiai nurodomas argumentas, kad savivaldybių administracijoms yra žinomi paslaugų gavėjai, savivaldybės skatinamos labiau gilintis į neįgalių žmonių problemas, paslaugos finansuojamos decentralizuotai, yra arčiau žmogaus, savivaldybės geriau žino, kokių pasaugų reikia neįgaliems žmonėms. Šiek tiek išsiskyrė tik nuomonė dėl tikslingesnio lėšų panaudojimo: savivaldybės šį argumentą mini kaip trečią privalumą (57 proc.), projektų vykdytojai – tik kaip šeštą (47 proc.).
Projektų atrankai ir finansavimui tiesiogiai iš NRD per skėtines organizacijas pritarė 39 proc. savivaldybių ir 32 proc. jų vykdytojų.
Ar neįgalieji žino, kokių paslaugų gali tikėtis?
Paprašyti įvertinti, kokioms neįgaliųjų grupėms labiausiai trūksta socialinės reabilitacijos paslaugų, savivaldybių darbuotojai dažniausiai nurodė psichikos (29 proc.), intelekto (25 proc.) ir klausos (23 proc.) negalią turinčius asmenis.
Projektų vykdytojai įvardijo ir kokių paslaugų skirtingų negalių asmenys labiausiai pasigenda. Visų negalių atstovai į pirmąjį būtiniausių paslaugų trejetuką įtraukė išvykas, ekskursijas, sociokultūrines paslaugas ir jų finansavimą. Dirbančių su fizinę negalią turinčiais asmenimis nuomone, šiai socialinei grupei labai trūksta socialinių darbuotojų, asmeninių asistentų pagalbos namuose, pavėžėjimo ir informavimo-konsultavimo paslaugų. Šių paslaugų reikia ir regos bei klausos negalią turintiems asmenims. Intelekto sutrikimų turintieji būtiniausias paslaugas dar papildė laikino atokvėpio, o psichikos neįgalieji – savarankiškų įgūdžių ugdymo paslaugomis.
Socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems projektų vykdytojų nuomone, šios paslaugos turėtų būti finansuojamos nuolat ar bent ilgiau nei vienerius metus. Pasak jų, projektams įgyvendinti trūksta lėšų, žmogiškųjų išteklių, pritaikytos infrastruktūros, o tai atsiliepia paslaugų kokybei.
Lietuvos negalios organizacijų forumo administracijos direktorė Henrika Varnienė tyrime pasigedo Jungtinių Tautų Neįgaliųjų teisių konvencijoje reglamentuoto platesnio paslaugų spektro. Jos nuomone, dar ne visi neįgalieji apskritai žino, ko gali norėti ir reikalauti iš valstybės, todėl respondentai tik keletą kartų užsiminė apie įdarbinimą, o kitų būtinų paslaugų nė nepaminėjo. Pasak H. Varnienės, gerai, kad kurtieji kėlė informacijos prieinamumo (gestų kalbos vertėjų, titravimo) problemas, bet gaila, kad intelekto sutrikimų turintieji nereikalavo jiems informaciją pateikti lengvai suvokiama (easy to read) kalba.
Finansavimas mažas, bet darbas – iš širdies
„Vilmorus“ projektų vadovė Jūratė Letkauskienė ir interviuotojų koordinatorė Juventa Grinevičienė, pristatydamos grupinėse diskusijose aptartas socialinės reabilitacijos paslaugų problemas, pabrėžė, kad dauguma neįgaliųjų teigiamai vertino gaunamas paslaugas, nors neslėpė, kad norėtų daugiau išvykų (į gamtą, teatrą), papildomų priemonių būreliams, ilgalaikės paramos, daugiau pavėžėjimo, vertėjų paslaugų. Minėta ir psichologo, masažo, atokvėpio paslaugų stoka, atkreiptas dėmesys į menką neįgaliems vaikams skirtų paslaugų įvairovę.
Pasak J. Grinevičienės, bendraudami įvairių negalių žmonės atsiskleidė kaip labai geranoriški, draugiški ir supratingi. Jie pasakojo, kad paslaugas teikiančių neįgaliųjų organizacijų darbuotojų krūviai dideli, darbas intensyvus, o atlyginimai maži. Jie neretai dirba ir visuomeniniais pagrindais, nes ne visada gali įsidarbinti kaip socialinės reabilitacijos paslaugų teikėjai. Diskusijų dalyviai atkreipė dėmesį į, jų nuomone, per didelę kontrolę, biurokratizmą. Daugelio nuomone, reikia stabilesnio finansavimo, stabilaus paslaugų teikimo. Plungėje vykusiose grupinėje diskusijoje klausos negalią turintieji guodėsi, kad tik vieną dieną per savaitę gali gauti gestų kalbos vertėjo paslaugą ir tai labai apsunkina jų gyvenimą. Neįgaliesiems sunku apsiprasti su dėl mažo atlyginimo dažnai besikeičiančiais socialiniais darbuotojais, netikėtai nustojamomis teikti paslaugomis.
Grupinėse diskusijose išgirstas mintis ir patirtis, apibendrinančias neįgaliųjų organizacijų ir jų narių darbą, daugelio nevyriausybinių asociacijų atstovų nuomone, J. Grinevičienė įvardijo labai taikliai: skurdas ir vargas, bet šiltos širdys ir žibančios akys.
Ar tyrimo rezultatai lems pokyčius?
Apibendrindamas tyrimą V. Gaidys pabrėžė, kad teikiamos socialinės reabilitacijos paslaugos iš esmės tenkina neįgaliuosius ir atitinka jų poreikius, vis dėlto trūksta paslaugų įvairovės ir lėšų, kad jos būtų teikiamos visa apimtimi. Taip pat rekomenduojama projektus vykdyti ilgesnį laiką – jų trukmė turėtų būti bent 3 metai. Trūksta paslaugų neįgaliems vaikams, prastas paslaugų prieinamumas kaimiškų vietovių neįgaliesiems. Dauguma apklaustųjų prašė mažinti prie paraiškos pridedamų dokumentų kiekį ir kitą biurokratizmą. Pasak V. Gaidžio, apie tai būtų galima pagalvoti rengiant naujus šių projektų aprašus, vertinti kaip gaires ateičiai.
Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos pirmininko pavaduotojos Ramunės Balčikonienės nuomone, „Vilmorus“ atliktas tyrimas atskleidė taisytinų socialinės reabilitacijos paslaugų neįgaliesiems bendruomenėje projektų rengimo, finansavimo ir įgyvendinimo dalykų, todėl klausė, kokios bus padarytos išvados. NRD direktorė A. Kandratavičienė neįgaliųjų asociacijų atstovus patikino, kad tyrimas tikrai nebus padėtas į stalčių. Pasak jos, daugelis dalykų buvo žinomi, bet dabar, turint autoritetingos organizacijos atliktą tyrimą, bus galima konkrečiau įvardyti problemas ir susitelkti ieškant jų sprendimų. Bus diskutuojama, tariamasi, ieškoma išeičių ne tik su NVO, bet ir valstybinėmis institucijomis.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė
