Būdama vos 8–10 metų mergaitė, kartu su savo seserimi ji laiką leisdavo vykdama su tėčiu į tolimuosius reisus užsienyje. Vilkikus Gretos Bulovaitės tėtis vairuoja jau daugiau nei 15 metų, tad šio darbo virtuvės užkulisius būdama dar visai maža mergaitė Greta galėdavo stebėti iš ypač arti.
„Man visuomet kildavo klausimas, kaip gali tokia didelė priekaba suktis į vieną pusę, o mašina į kitą. Iki 23-ejų galvojau, kad tokiose mašinose įtaisytas robotas, kuris pasuka visą vilkiko korpusą taip, kaip reikia.
Kažkur nuo 12–13 metų man pradėjo tokia technika rūpėti labiau, kadangi visuomet žavėjo didelės mašinos, nesvarbu ar tai lengvieji automobiliai, ar vilkikai. Galėdavau į jas žiūrėti valandų valandas ir visa tai atrodė tikras kosmosas. Būdavo labai įdomu prisiliesti prie tėčio vairuojamo vilkiko vairo, priekabos, todėl galbūt ir nusprendžiau sukti šiuo keliu, kuriame esu“, – pradeda pasakoti Greta.
Sužinoję apie merginos svajonę jos tėvai, kurią ji sugalvojo darbo metu, kuomet dar dirbo degalinėje, iš pradžių patyrė lengvą šoką. Sugalvojusi, kad nori išsilaikyti teises, kurios leistų vairuoti sunkiuosius automobilius, ji paskambino savo tėčiui, kuriam nieko nelaukusi išdėstė savo norą:
„Tėtis išvadino mane kvaila (juokiasi). Jis pasiūlė pirmiausiai pagalvoti, nesilaikyti teisių, nes ir taip šeimoje užtenka tokio vieno. Sužinojusi mama reagavo panašiai kaip ir tėtis, sakė, kad visai nuo proto nušokau, tad artimieji naujieną priėmė ne taip ir šiltai.“
Ypatingai šeima merginą perkalbinėjo tuomet, kai ji prasitarė, kad norėtų dirbti važinėdama į Norvegiją. Kadangi G. Bulovaitės tėtis išmano skandinaviškus kelius, kurie ypač pavojingi būna žiemą, griežtai pradėjo perkalbinėti savo dukrą.
„Nuraminau tėtį sakydama, kad pirmiausiai pažiūrėkime, kaip man išvis seksis laikyti šias vairavimo teises, o be to, galbūt nepatiks, tad viską imsiu ir mesiu, tad taip mano kelionė ir prasidėjo.
Galiausiai, besimokant vairuoti vilkiką ir atradus bendrą veiklą, tarp manęs ir tėčio atsirado glaudus ryšys, kurio anksčiau neturėjome, buvome tolimesni. Dabar su tėčiu susiskambiname kiekvieną dieną, kartais net ir po kelis kartus. Ir jis, ir mama didžiuojasi manimi, kad dirbu tokį darbą“, – džiaugiasi iš Radviliškio kilusi Greta.
Darbo ypatumai
Sunkiausiai vairavimo mokykloje merginai sekėsi išlaikyti teorinį vairavimo egzaminą. Tai padaryti Gretai pavyko iš 8 karto.
Tačiau, kaip teigia ji pati, labai dėl to nenusiminė, kadangi iš tiesų buvo sunku įsisavinti informaciją apie vilkikų specifiką, ypatingai, kai to vairavimo mokykloje niekas nemoko lankant įprastas B kategorijos pamokas.
„Praktinį vairavimą išlaikiau iš pirmojo karto, tad tikriausiai galiu teigti, kad vairavimo mokykloje man pasisekė gauti nuostabų instruktorių, kuris supažindino su mašina“, – priduria pašnekovė.
Vos tik išsilaikiusi vairavimo teises, ji kibo į darbus. Šiuo metu įprastinė merginos darbo diena prasideda nuo prekių pakrovimo Lietuvoje, o tuomet laukia kelionė keltu, kuriuo persikelia į Norvegiją arba Suomiją.
„Persikeliame keltu ir tuomet važiuoju tūkstančius kilometrų iki taško, kuriame viską turėsiu išsikrauti, o tuomet ir vėl laukia kelionė iki taško, kuriame mašina ir vėl turės būti pakrauta. Taip keliauti tenka ne tik į Skandinavijos šalis, tačiau ir į kitas Europos kryptis. Taip darbo dienos ir sukasi ratu“, – paaiškina ji.
Pradėjusi darbą, G. Bulovaitė taip pat pradeda ir nuo grafiko analizės, kuriame parašyta, kiek tiksliai valandų tą dieną ji turės ir galės dirbti. Dažniausiai tolimųjų reisų vairuotojai, anot jos, gali dirbti kelias dienas po 9-10 valandų, tačiau praėjus 4,5 val. laiko tarpui kelyje, vairuotojai privalo sustoti 45 minučių pertraukai:
„Praėjus poilsio laikui ir vėl galime visą likusį darbo laiką praleisti kelyje. Kartą į savaitę taip pat turime padaryti ir 24–48 valandų pertrauką, priklausomai nuo to, kiek laiko važiavome. Dažniausiai tokios ilgos pertraukos išpuola savaitgaliais, todėl to poilsio pilnai užtenka, kartais netgi jo būna per akis.“
Pasiteiravus, ar būdama kelyje nesusiduria su baimėmis, Greta atvirauja, kad pačioje pradžioje nei baimės, nei namų ilgesys neužeidavo, iki kol neatsitiko vienas nemalonus incidentas. Važiuodama po siaurus Norvegijos kelius žiemos metu ji išvyko į reisą, kuriame netikėtai prisireikė grandinių.
„Žinoma, visuomet galvojau, kad man jų neprireiks, tad netikėtai prisireikus aš, aišku, kad nemokėjau jų užsidėti. Prisimenu verkiau, sakiau, kad grįšiu namo ir daugiau nebesiterlinsiu su jomis, pateiksiu įmonei prašymą atleisti iš darbo. Tačiau, man pavyko jas kažkaip užsidėti, į kalną važiavau vos 30 km/h greičiu visa drebėdama, mat jos skirtos tik šiai atkarpai.
Dabar situacija atrodo juokinga, tačiau tuomet galvojau, kad nušalsiu ir mirsiu iš negalėjimo susitvarkyti. Ta baimė vėliau pasikartoti situacijai tik didėjo, tačiau tam įtakos turėjo įvairiausi mano prisigalvojimai, kurie dabar juokingi“, – atsidūsta Greta Bulovaitė.
Mergina taip pat tikina, kad net ir sustojus pakelėse, jai nėra baisu vienai miegoti mašinoje. Vieną kartą atokioje pakelėje jai teko praleisti 44 valandas, tačiau net ir tuo metu jokios baimės nelindo į galvą: „Durys užsirakina, apsauginės priemonės yra, jeigu kas, save apsaugoti galėsiu tikrai.“
Ragina išdrįsti dirbti visas merginas
Dalindamasi savo darbo ypatumais ir kasdienybe socialiniuose tinkluose radviliškietė sulaukia įvairiausių klausimų. Daugumai įdomu, kodėl ji pasirinko tokį kelią, kitiems – kaip atrodo jos dienos dirbant:
„Socialiniuose tinkluose mirga įvairiausi klausimai – nuo plaukų sušukavimo iki maisto gaminimo dirbant. Ypatingai smalsumą rodo vyrai, kurie negali patikėti, ką ir kodėl daro šita moteris. Dauguma rašo privačiai, teiraujasi kaip sekasi dirbti.“
Nors, pasak Gretos, užsienyje moterys, kurios dirba tolimųjų reisų vairuotojomis – įprasta praktika, tačiau Lietuvoje moterys, kurios vairuoja vilkiką yra vis dar diskriminuojamos, apie jas kuriami stereotipai. Neretai dėl to dauguma merginų, svajojančių apie šį darbą, bijo užsiimti tokia veikla.
Tačiau, būtent tokiu tikslu G. Bulovaitė ir dalinasi savo įspūdžiais, norėdama padrąsinti visas merginas ir moteris nebijoti kibti į šią darbo sferą.
„Visada rekomenduoju ir merginoms, ir vaikinams šį darbą, nes dirbdamas būni daug laiko vienas su savimi, turi laiko neblaškomas pagalvoti apie ateitį. Kaip mergina, žinoma, vairuodama galvoju ir apie tai, kaip grįšiu, gavusi algą nusipirksiu sau ką nors gražaus. Kai planų daug yra, tuomet ir kyla noras siekti daug daugiau.
Dabar yra nebe tie laikai, kai moterys turi būtinai stovėti tik prie puodo. Jos nori į šeimą įnešti daug daugiau, tad jeigu tik yra galimybė, vaikai užauginti, kodėl gi nepabandžius siekti, kad ir tokios karjeros?“ – sako mergina.
Pasak jos, darbo metu, kartais netyčia nuklydus nuo maršruto galima pamatyti ir tokių vietų, kurių galbūt niekada gyvenime neaplankytum. Pavyzdžiui, važiuodama pakampėmis, Norvegijoje ji netikėtai aptiko krioklį, kuris jai savo grožiu įstrigo iki šiol:
„Taip pamatai ne tik Lietuvą, bet ir visai kitų šalių kraštovaizdžius. Galiausiai, pleti savo pasaulėžiūrą.“
Raginti dirbti šį darbą merginas, Greta motyvuoja ir finansiniu aspektu, mat pasak jos, galima užsidirbti nemažas sumas pinigų. Algų dydis priklauso, aišku, ir nuo to, ar žmogus dirba Skandinavijos įmonėje, ar Lietuvos,
„Per mėnesį dirbdamas lietuviškoje įmonėje ir vykdamas į Skandinaviją gali užsidirbti nuo 2,5 iki 3 tūkstančių eurų. Suma priklauso ir nuo praleisto laiko kelyje. Pavyzdžiui, jeigu į reisą išvyksti 4 savaitėms, už parą gali gauti nuo 80 iki 120 eurų.
Važiuojant sudėtingesniu keliu – moka daugiau. Visgi, jeigu už darbą moka kilometrais, ypatingai tai populiaru Norvegijoje, bus sunku dirbti, nes kartais per dieną daug privažinėti nepavyks“, – tikina į tolimus reisus vykstantį jauna moteris.
Didžiausia pagarba tokioms moterims.
