Mergišius - tai liga. Ji turi medicininį apibūdinimą: intimofobija. Ja serga vyrai, bijantys ilgalaikių santykių su moterimis.
Mergišiaus neprivers sustoti net ir pati gražiausia bei protingiausia moteris, nes pagrindinė jėga, skatinanti jį keisti partneres kaip pirštines, yra baimė. Intimofobas kupinas prieštaravimų: po jo tariama "jėga" slepiasi nepasitikėjimas savo vyriškomis galiomis ir poreikis būti visada pirmam moterų akyse. Jis siekia artumo ir sykiu jo bijo. Trokšdamas meilės, bėga nuo jos. Donžuanų, lovelasų ir kazanovų tragedijų paslaptis atskleidžia gydytojas psichoterapeutas Nikolaus Naricynas.
Mamytės sūnelis
Būsimieji intimofobai - tai vaikai, kurie auga moterų draugijoje ir neturi vyriškojo ramsčio: arba šeimoje nėra tėvo, arba jo buvimas formalus. Motina ima valdžią į savo rankas, ir vaikas auga tikėdamas, jog be jos nieko gero gyvenime nenuveiks. Užaugęs toks mamos sūnelis nesugeba išspręsti net paprasčiausių buitinių problemų, nes visą laiką viską už jį darė mama. Ji atima iš sūnaus iniciatyvą netgi pasirinkti įvaizdį, iki gyvenimo galo pati pirkdama jam marškinius ir kaklaraiščius. Jam tai atsibodę, jis norėtų atsiplėšti, bet neturi įgūdžių gyventi savarankiškai. Kai kurie 17 - 18 metų sulaukę vaikinai pabando išsilaisvinti vesdami 5-10 metų vyresnes moteris, bet nuo vilko užšoka ant meškos. Todėl visą gyvenimą intimofobas bijo tokių pat pavaldinio santykių su moterimi, kokius jis patyrė su savo autoritarine motina.
Daugiau draugių nei draugų
Intimofobijos pagrindai įdiegiami vaikui iki penkerių metų. Vaikystėje tai pavyzdingi berniukai, mokytojų numylėtiniai, išsiskiriantys taktiškumu, mandagumu. Dažnai padaro sėkmingą karjerą (meilės stygius kompensuojamas dideliu socialiniu aktyvumu) ir nuolat varžosi su motina trokšdami jai įrodyti, kad gali tapti stiprūs, garsūs, turtingi ne jos dėka, o nepaisydami jos vadovavimo. Profesiją dažnai išsirenka tokią, kad atsiduria moteriškame kolektyve. Todėl, kad moteriška elgsena, kuri supo vaikystėje, jiems natūrali. Jie komfortiškai jaučiasi daugelio moterų draugijoje, gali aptarinėti su jomis apatinius baltinius, madą ir pan. Ir jeigu pažvelgtume į tokį vyrą marsiečio akimis, pamatytume, jog tai paprasčiausia moteris, kuri meiliai šnekučiuojasi su savo draugėmis.
Tačiau moterys žino, kad su jomis kalbasi faktiškai vyras, todėl seksualiai susijaudina, ir lovelasas atsiduria lovoje dažnai netgi prieš savo valią. Daugelis intimofobų skundžiasi negalį pabūti su moterimi vienoje patalpoje ilgiau nei 15 minučių, kad ši jam neatsiduotų, nors pats neparodo jokios iniciatyvos.
Jis flirtuoja su daugeliu moterų vienu metu apsidrausdamas: jeigu dvi trys parodytų duris. Intimofobas bijo būti išduotas, nes nėra tikras, kad lovoje pademonstruos aukštąjį pilotažą. Kad neišgyventų sunkios tragedijos, stengiasi palikti partnerę pirmas. Įdomiausia tai, kad mergišiaus romanai nebūtinai baigiasi lova, nes seksas jam nėra savitikslis. Intimofobai, kitaip nei kiti vyrai, niekada nesigiria užkariautų moterų kiekiu. Vyrų kompanijoje jie apskritai jaučiasi nejaukiai. Vyrai jų nemėgsta dėl šiek tiek moteriškų manierų ir tiesioginės konkurencijos nebuvimo. Juk jis grynai moteriškai (vizgindamas uodegą) stengiasi išvengti konfliktų, o tai vyrams nebūdinga. Todėl mergišius turi daugiau draugių nei draugų.
Lovelaso žmona
Lovelasas turi šimtus moterų ir jaučiasi labai vienišas, todėl stengiasi užsimiršti dirbdamas. Labiau subrendę, kai kurie vis dėlto pasiduoda visuomenės spaudimui turėti šeimą. Bet dauguma iš jų iki gyvenimo galo lieka užkietėję viengungiai.
Galiausiai likę vieniši, donžuanai mano, jog dėl visko kaltas likimas, nepadovanojęs jam tos moters, kuri suprastų jo švelnią natūrą. Bet kurio kazanovos svajonė - turėti žmoną, kuri pasižymėtų nesuderinamomis savybėmis: kad ji būtų jam ramstis (autoritarine mamyte), kita vertus - nepakirstų jo siekio būti laisvam ir nepriklausomam.
Lovelasui moteris nekels pavojaus tik tuo atveju, jeigu ji bus panaši į guminę lėlę iš sekso reikmenų parduotuvės.
Žinoma, galima jį vesti, tačiau santuoka nebus tvirta. Jeigu moteris nori išsaugoti santykius su mergišiumi ilgai, ji gali pretenduoti tik į jo draugės vaidmenį, tačiau ne į intymumą. Kai kurios moterys, matydamos jo silpnumą prieš motiną, pačios sumotinėja - ir padaro neištaisomą klaidą.
Retas kuris mergišius supranta, kad jo ligą reikia gydyti.Medikus pasiekia tik kraštutiniai intimofobijos atvejai, kai žmogus bijo ne tik psichologiškai artimų santykių, bet ir santykių apskritai - ir socialiai save izoliuoja.
Intimofobas gydomas psichoanalize padedant jam pirmiausiai atsikratyti motinos baimės.
Parengė Liana Ambarcumian
