Jo mama, Alina Šiaulevičiūtė, labdaros fondo „Tuk tuk širdele“ vadovė ir viena iš įkūrėjų, prisimena, kaip tuo metu viskas ėmė slysti iš po kojų – baimė, nežinomybė ir ilgi gydymo mėnesiai tapo jų kasdienybe.
Tačiau Oktavijus – neeilinis jaunuolis. Jis ne tik ryžtingai stojo į kovą su sunkia liga, bet ir tapo įkvėpimu kitiems.
Nenorėjo vykti pas gydytojus
Šiuo metu Oktavijui 16 metų ir jis visai neužilgo, vasario 6 dieną, švęs savo 17-ąjį gimtadienį. Tačiau jo ligos istorija prasidėjo dar 2022 metais, jam būnant 13-os. Nors Alina pasakoja, kad sūnus visą laiką būdavo vangesnis ir ne toks aktyvus, jokių ligos požymių iš pradžių nepastebėjo.
„Būdavo, atsirasdavo mėlynės, bet jis lankydavo graikų-romėnų imtynes, galvodavome, kad treniruotėje užsigauna ar dar kažkas, bet apie tai nepagalvojome“, – sako pašnekovė.
Pasak jos, tą lemtingąjį rudenį prieš trejus metus, spalio 8 dieną, per vyro gimtadienį, susirgo mažasis Oktavijaus brolis. Oktavijus taip pat jautėsi prastai, todėl Alina nusprendė juos nuvežti pas gydytoją.
„Grįžau iš darbo, paėmiau mažiuką [brolį]. Oktavijui sakau: „Kelkis, važiuojam pas gydytoją“. O jis dar taip sako: „Ne, nenoriu, tingiu“. Vis dėlto, einant pro duris, man kažkas suspurdėjo širdyje, aš atsisukau į jį ir sakau: „Greitai renkis, aš nevažinėsiu 10 kartų, per vieną kartą nuvažiuosim visi.“ Taip griežtai pasakiau“, – pokalbį su sūnumi prisimena moteris.
Oktavijus atsikėlė, jie visi nuvyko į gydymo įstaigą, kurioje buvo atlikti kraujo tyrimai, ir Alina nuvyko atgal į darbą, tačiau greitai jai paskambino šeimos gydytoja.
„Gydytoja pasakė, kad yra problemų. Iš pradžių maniau, jog su mažyliu, nes jis sirgo. Paklausiau, kas jam, bet ji atsakė, kad problemos yra su vyresniuoju ir liepė skubiai vykti į Kauno klinikų priimamąjį – kraujo tyrimai buvo labai blogi.
Ji tai pasakė, bet nieko daugiau nepaaiškino. O tą dieną buvo jo tėčio gimtadienis... Visi galvojom, kad gal galima palaukti iki rytojaus. Mes net nesupratome, kokia tai rimta situacija“, – sako ji.
Jie nuvyko į priimamąjį, o koronavirusas tuo metu jau buvo prasidėjęs ir reikėjo pasidaryti testus. Nuvykus į Kauno klinikas, Oktavijui dar kartą buvo paimtas kraujo tyrimas ir pakvietus į kabinetą gydytoja paklausė, ar šeimoje kas nors sunkiai serga ligomis.
„Sakau, ne, bet man irgi nieks nieko neaiškino. Sako, mes guldome jį į vaikų skyrių, antrą vaikų skyrių. Seniau tai būdavo ten onkologinis parašytas, o dabar gi jie kitaip įvardiją tą skyrių“, – pasakoja moteris.
Pasak Alinos, ji nė neįtarė, kad Oktavijų gali tekti guldyti į onkologijos skyrių. Po atlikto tyrimo jai teko vykti namo, nes ten laukė jaunesnysis sūnus. Grįžusi ji skambino budintiems gydytojams į ligoninę, tačiau per telefoną jokios informacijos jai nesuteikė.
Išgirsta diagnozė šokiravo
„Jie tik pasakė: „Reikia laukti“. Buvo penktadienis, artėjantis savaitgalis, ligoninėje daug rezidentų, o budintys gydytojai nieko konkretaus nesakė. Tada atsidariau e.sveikatą, peržiūrėjau diagnozes ir pamačiau įrašą – įtariama leukemija. Mane apėmė panika“, – prisimena Alina.
Iš streso moteris ėmė skambinti ir šaukti į telefoną, klausti, kas vyksta ir kodėl jai niekas nieko nesako. Tačiau atsakymo taip ir negavo.
„Pirmadienį atėjo gydytojai ir sprendė, ką daryti. Ir tada buvo penktadienis, kai jį paguldė. Šeštadienį grįžo jo tėtis, nuvažiavo pas jį atsigulti į skyrių.
Ir aš atsimenu, man vyras skambina ir sako: „Nesuprantu, jam kažkokius raudonus maišelius neša, kraują pila, geltoną kažkokį maišelį“. Po to jau mes supratome, kad jau ir trombocitai, ir kraujas buvo tragiškos būsenos“, – atskleidžia pašnekovė.
Atėjus pirmadieniui gydytoja patvirtino, kad Oktavijui yra mieloblastinė leukemija, o tuomet, kaip sako Alina, prasidėjo jų kelias. Buvo iškviesta greitoji pagalba ir vaikas buvo pervežtas į ligoninę Vilniuje, o po kaulų čiulpų tyrimo galutinai paaiškėjo, kad tai yra mieloblastinė leukemija.
„Tą pačią dieną mums prasidėjo chemoterapija. Prasidėjo tas mūsų sunkus kelias. Iš tikrųjų tą pačią dieną viskas griuvo“, – skausmo balse neslepia moteris.
Kaulų čiulpų transplantacija
Po trijų savaičių šeima sulaukė dar vieno tyrimo atsakymų, kurie parodė, kad Oktavijus turi genetinę mutaciją. Gydytojai nusprendė, kad liga neišvengiamai sugrįš, jei nebus atlikta kaulų čiulpų transplantacija.
„Tai buvo dar vienas smūgis ir mes pradėjome ruoštis viskam. Prasidėjo chemoterapija, komplikacijos, skausmai... Per tuos metus buvo visko. Kai dabar prisimenu, atrodo – vau, kaip mes tai išvis iškentėjom“, – pasakoja Alina.
Laimei, buvo rastas tinkamas kaulų čiulpų donoras, ir transplantacija įvyko sėkmingai.
„Mūsų kaulų čiulpų donoras mums parašė, žinokit, po kokių dviejų ar trijų savaičių, kai jam jau buvo suleistos jo ląstelės. Tiksliai neatsimenu, bet jis gavo anoniminį laišką iš savo kaulų čiulpų donoro.
Tai buvo labai jautru. „Kraujo broli, kaip tu laikaisi? Galvoju apie tave kiekvieną dieną“ – buvo parašyta. Labai palietė širdį“, – prisimena Alina.
Su donoru užsimezgė ryšys – iš pradžių jie bendravo anonimiškai, tačiau po dviejų metų tapo įmanoma susipažinti ir susitikti.
„Mes gavome jo elektroninį paštą, parašėme jam, apsikeitėme nuotraukomis, o dabar planuojame susitikimą. Jis numatytas šių metų gegužės 8-ąją, per labdaros renginį“, – atskleidžia moteris.
Siunčia patarimą
Oktavijus grįžo į mokyklą ir gyvena laimingą gyvenimą, tačiau Alina prisimena, kaip ši sunki patirtis kardinaliai pakeitė jos požiūrį į gyvenimą.
„Mano gyvenimą šita liga visiškai pakeitė. Esu dėkinga už tai, kas aš šiandien esu ir ką darau. Ir galbūt tai skamba banaliai, bet tikrai taip yra“, – pasakoja ji.
Alina yra labdaros fondo vadovė, kuriame organizuoja stovyklas mamoms, netekusioms vaikų arba susidūrusioms su sunkiai sergančiais vaikais. Paklausta apie didžiausius iššūkius, Alina atvirauja:
„Iš pradžių tai buvo neigimas. Tu nenori priimti, klausi – kodėl, kaip, už ką? Ilgai trunka, kol susidraugauji su liga ir priimi ją.
Aš mamoms sakau – su liga turi susidraugauti, nes kitaip nebus. Kai gauni diagnozę, tu žinai, kad jau nieko nebus taip, kaip buvo, ir turi tikėti, tikėti gydytojais.“
Pasak Alinos, didžiausia pagalba buvo pasitikėjimas gydytojais, kurie visada aiškiai paaiškindavo situaciją:
„Aš labai pasitikėjau savo gydytoja. Kai buvo abejonių, ji visada greitai mane nuramindavo. Ir transplantacijos skyriuje sutikau nepaprastai daug nuostabių žmonių.“
Alina pataria kitiems: „Svarbiausia – tikėti. Tikėti gydytojais ir priimti, kad gyvenimas keičiasi, tačiau tikėjimas ir viltis yra pagrindas, padedantis eiti pirmyn.“
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
