Neramumai šeimoje prasidėjo, kuomet V. Ivanauskas sužinojo atlikęs tyrimus, kad ant nugaros yra piktybinis auglys ir vyrui nustatyta melanoma.
„Per pirmąjį karantiną žmonai, su kuria gyvenome beveik trylika metų, atsirado trauma, plyšo meniskas ir sausgyslės. Sužinojęs, kad man melanoma, jau tada turėjau gultis į ligoninę operacijai, nes ir žaizda kraujavo, tačiau likau namuose, prižiūrėjau žmoną, kol galiausiai atstačiau ją ant kojų ir pasakiau apie savo vėžį. Viskas jai buvo nešama į lovą, valgis, prižiūrėta visa, nes kiek galėjau, tiek aš padėjau, o ji vis prie to interneto būdavo“, – pasakoja vyras.
Tačiau nuo to viskas ir prasidėjo, kuomet po naujųjų metų, į jų namus atvažiavo Vytautui nematytas vyras, kuris pasiėmė jo žmoną ir kartu išvyko vyrui nežinomais keliais:
„Po naujų metų atvažiavo kažkoks tipas ir išsivežė žmoną į kažkokį rajoną. Tada aš jau nieko nebelaukiau, nuėjau pas gydytojus, gavau siuntimą į onkologinį, ten atvykus mane apžiūrėjo, pasakė, kad per tą laikotarpį, kol slaugiau žmoną tas auglys dar labiau paaugo centimetrą ir paskyrė dieną operacijai. Mane operuoti turėjo šių metų kovo mėnesio pradžioje, bet prieš operaciją turėjau pasidaryti dar ir Covid-19 testą. Nuvažiavau pasidaryti to testo dieną prieš atsigulant į ligoninę, o grįžęs namo radau juos abu namuose. Grįžo atgal čia pas mus į sodą, prisikvietė draugų visokių, pijokavo.“
Galėjęs iškviesti policiją, kad šie sutramdytų netikėtus svečius, Vytautas to nepadarė, nes pasak jo paties, tuo metu galvoje buvo visai kiti dalykai.
„Vakare, kai jau prisigėrė, man liepė žmona nešdintis iš namų, o jeigu ne, tuomet klauptis ant kelių ir prašyti, maldauti, kad leistų dar pernakvoti namie vieną naktį. Aš nesižeminau, nesiklaupiau ant tų kelių, išėjau, susidėjau, kas reikalinga ligoninei ir paprašiau kaimyno, kad nuvežtų mane iki Kauno, kur pernakvojau nakvynės namuose ir tuomet kitą dieną išvykau tiesiai į ligoninę operuotis“, – atvirauja vyras.
Nei namų, nei santuokos
Po atliktos operacijos ir savaitės praleistos ligoninėje, Vytautas grįžęs į savo namus pas žmoną, juose neberado nei vieno savo daikto, nes viskas, kas buvo vyro, buvo išmesta. Atvykęs į Lapių seniūniją, taip pat sužinojo ne itin malonias naujienas:
„Atvykau į seniūniją susitvarkyti dėl ligos dokumentų ir ten man buvo pasakyta, kad aš buvusiuose namuose nebesu registruotas ir mano santuoka nutraukta, kad esame su žmona išsiskyrę. Nepamenu, kaip viskas vyko, kažkokį vieną popieriuką teko pasirašyti, bet greičiausiai viską „sutvarkė“ pinigai, kad kuo greičiau mes būtume išskirti.
Manau, kad viską sutvarkė tas jos naujas, jaunesnis draugas, kuris, kiek aš mačiau, man pasirodė itin apsukrus ir gudrus, viskas vyko pagal jį. O kadangi mano motinos sodai čia nuo pat pradžios sodų buvo, tai daug ką pažinojau. Pas vieną, pas kitą vis užeidinėjau ir taip vieni per kitus, atsirado žmogelis, kuris mane priglaudė ir gyvenau iki pat nelaimės šitos.“
Apsistojęs pas pažįstamą, Vytautas, kiek galėjo, tiek eidavo padėti, padirbti pas kaimynus ir taip užsidirbdavo vieną ar kitą eurą, kadangi gaudamas neįgalumo išmoką, ją visą išleidžia sąskaitų ir paskolų apmokėjimui.
„Pusę neįgalumo išmokos sumoku bankams už paskolas, už internetą ir telefoną, kuriuo naudojasi mano žmona, kuri nieko neatiduoda, naudojasi viskuo, o aš turiu mokėti. Bandžiau nutraukti tas sąskaitas ir perrašyti, bet man pasakė, kad viską turiu mokėti, nes sutartis sudaryta mano vardu“, – teigia kaunietis.
Per žingsnį nuo tragiškos nelaimės
Apsigyvenęs pas kaimyną, vyras pasakoja, kad ir čia gyvenimas buvo ne pyragai. Užklupus šalčiams, kartu su kaimynu gyvenę vasarnamyje, Vytautas kūrendavo pečių, kuris buvo tik laiko klausimas, kada atneš bėdą:
„Pečius jo buvo darytas savadarbis, net nežinau, ar mokėdamas, ar nelabai jį pastatė, nes kūrenant tie dūmai ėjo ir taip ne kaip turėtų. Aš jam visada sakydavau, kad nelaikytų sausų malkų už pečiaus, nes gali įvykti dar viena nelaimė, nes tas namas, kiek aš žinau, jau buvo degęs du ar tris kartus.
Vieną dieną, apie 12 valandą pakūriau pečių ir išėjau pasiėmęs grandininį pjūklą iki kaimyno, kad man jis pagaląstų jį, nes galvojau grįžęs dar daugiau malkų paruošiu kūrenimui. Nežinau, kiek aš tiksliai užtrukau, gal valandą, gal mažiau, bet grįždamas pamačiau, kad kažkaip dūmai keistai eina, ne per kaminą, o per stogą ir langus.“
Paskubomis, kiek pajėgė dėl paralyžiuotos vienos kojos, V. Ivanauskas skubiai atrakino duris ir užėjus į vidų pamatė dūmais pripildytą patalpą, kuri skendo juoduose dūmų kamuoliuose.
„Įėjau į vieną, kitą kambarį ir man į veidą toks tirštų dūmų kamuolys smogė. Pamačiau virš pečiaus įsižiebusią ugnį. Tada dar galvojau, kad reikia paimti kibirą ir pilti vandens, bet per dūmus nieko nebemačiau, o ir springti nuo jų pradėjau, todėl išbėgau į kiemą ir kviečiau gaisrinę. Taip viskas ir įvyko, kad netekau dar vienos pastogės.“
Likęs ir vėl ne namų, Vytautas liko vienas. Tačiau dėka gerų žmonių pagalbos jis šiuo metu glaudžiasi vieno asmens sodyboje Jonavos rajone, kuri yra žymiai toliau nuo Kauno, kur vyrui kelis kartus per mėnesį tenka vykti tikrintis sveikatos.
„Mane susirado žmonės, kurie padėjo ir suteikė laikiną gyvenamąją vietą netoli Jonavos. Leido kol kas man būti čia, tai jau penkta diena aš čia ir esu. Nežinia, kada gausiu socialinį būstą, dėl kurio esu pateikęs visus dokumentus. Man svarbu, kad būtų geras susisiekimas su gydytojais, nes čia gal kokie 7 kilometrai iki pagrindinės gatvės, o iki jų man sunku nuvykti, nes ir patys suprantate, kad šis žmogus, pas kurį esu apsistojęs, manęs tiek neprivežios“, – atvirauja V. Ivanauskas.
Džiugina kitų palaikymas
Vyras pasakoja, kad sodyboje, kurioje šiuo metu priimtas jaučiasi gerai, nes aplink supa tyla ir ramuma, kurios jis taip buvo išsiilgęs.
„Čia man ir šildymą, ir televizorių atvežė. Čia tylu, ramu. Nuo kovo mėnesio, turbūt, pirmąkart per tiek laiko pagaliau išsimiegojau normalioje lovoje“, – šypsosi Vytautas.
Pasiteiravus, kokie vyro santykiai su šeima, Vytautas atvirauja, kad kartu su žmona, jiems 2011 metais teko palaidoti trijų mėnesių jųdviejų vaikelį, todėl daugiau vaikų neturi:
„Iš šeimos...yra sesuo, du broliai. Nežinau kodėl, bet sesuo per motinos laidotuves pasakė, kad aš jai esu nebe brolis, kad į ją nesikreipčiau, jeigu reikės pagalbos, nes nieko negausiu, esu jai svetimas žmogus. Jaunesnis brolis šiuo metu yra užsienyje, net tiksliai nežinau, kur plaukioja. Pas vyresnį brolį buvau neseniai užsukęs, tačiau ir jis man daug kuo negali padėti, nes pats su žmona gyvena jos tėvų namuose, turi savų bėdų. Davė kelis rūbus, treningus, baltinius, kelnes ir panašiai, kad turėčiau, ką apsirengti. Daugiau nieko neturiu, abu tėvai mirę.“
Anot Vytauto Ivanausko, su artimaisiais giminiško ryšio nebuvo nuo pat vaikystės: „Nebuvo ryšio su seserimi nuo pat mažumės, o su broliais santykiai buvo iki tol, kol gyvi buvo tėvai. Tada dar kažkiek bendravome, o po to, kaip sakoma, tie giminystės ryšiai visi ir dingo.“
Vytautas tikina, kad dėka žmonių gerumo, jam pavyksta gauti paramą. Į savo sodybą laikinai gyventi priėmęs asmuo, vyrui atidarė ir banko sąskaitą, į kurią žmonės gali aukoti pinigus ir taip prisidėti prie geresnio V. Ivanausko rytojaus.
„Ką duoda žmonės, aš viską priimu: ir rūbus, ir finansinę paramą, ir dėl būsto paieškos pagalbą, viską, nieko neatsisakau“, – tikina V. Ivanauskas.
Nors šiuo metu Vytautas jaučiasi gerai, tačiau dėl anksčiau patirtos traumos kartas nuo karto kenčia skausmus, o ir leidžiantis vaistus kas antrą dieną susiduria su silpnumu, nuovargiu:
„Dėl to auglio aš dabar kas antrą dieną turiu pats sau leistis vaistus, tai būna, kad po jų pusę dienos jaučiu nuovargį, silpnumą, bet praeina šiek tiek laiko, viskas išsivaikšto.“
Labdaros fondo „Gėrio trupinėlis“ narės komentaras
Savo „Facebook“ paskyroje apie Vytauto Ivanausko nelaimę pasidalinusi paramos ir labdaros fondo „Gėrio trupinėlis“ narė Irena Dervinienė, apie vyrą atsiliepia perduotu geru žodžiu:
„Tikrai jis nėra asocialus. Jis neturi jokių priklausomybių, nes serga vėžiu. Žmona paliko susiradusi jaunesnį ir priglaudė pažįstamas, nes jį išvarė iš namų kaip nereikalingą. Tiesiog tikrai, likimo nuskriaustas žmogus, kuomet netenka šeimos, jį išduoda žmona, draugas suteikia stogą virš galvos, bet ir tas paskutinis stogas sudega. Kaip sakoma, vyrai retai prašo pagalbos, bet jis yra žmogus tikrai vertas jos, nes jis negeria, neturi priklausomybių.“
Norintys prisidėti prie kauniečio Vytauto Ivanausko gerovės, žmonės gali vyrui paaukoti drabužių (L dydis), avalynės (45-46 dydis), maisto, kitų buitinių dalykų ar kitokios pagalbos, kuri Vytautui bus naudinga. Susisiekti su juo galima telefonu 860332351. Norintys prisidėti taip pat gali ir finansiškai: LT887300010170384695 Vytautas Ivanauskas
