Daugelyje pasaulio šalių iki šiol gyvos gan kurioziškos tradicijos, vienaip ar kitaip įtakojančios bendrą sutuoktinių gyvenimą.
Indijoje, pavyzdžiui, pagrindinėmis moters dorybėmis laikomas kuklumas ir nuolankumas: žmona turi visu kuo įtikti vyrui, namuose atlikti pačius purviniausius darbus. Bet, vieną kartą metuose Indijos provincijoje paskelbiamas matriarchatas...
Tą dieną vyrai, su geltonais turbanais ant galvų ir pintais skydais draugiškai palieka miestą. Moterys tuo metu užsideda kaukes, apsiginkluoja dvimetrinėmis bambukinėmis lazdomis ir išsirikiuoti išilgai kelio, kuriuo vyrai turi sugrįžti.
Netikėtai pasigirsta būgno garsai, ant kelio pasirodo pirmasis vyriškis... ir tuoj pat ant jo galvos ir nugaros pasipila „dėkingų“ moterų triuškinantys smūgiai. Šis „pasilinksminimas“ gali trukti daugiau nei tris valandas! Vakare, per šeimyninę vakarienę, vyras turi padėkoti žmoną už sumušimą.
Ne mažiau įdomi yra senovinė tradicija – jaunikių mugė, kuri atsidaro kasmet liepos gale provincialiame Indijos miestelyje Saurat. Į ją suvažiuoja virš 100 tūkstančio žmonių: tai potencialūs jaunikiai su draugais ir giminėmis ir vienišos damos su rimtais ketinimais. Pasibaigus renginiui iš pirkėjų ir pardavėjų susidaro iki 2 tūkstančių porų! Be to, atsakyti jaunajai, kurios giminės jį pasirinko, jaunikis neturi teisės, nes rizikuoja tuo užtraukti gėdą visai savo giminei.
Pakankamai įdomi tradicija gyva ir Šveicarijoje. Vieną kartą metuose, liepos 25 dieną, miesteliuose Farvagen ir Mastergvaden moterys pateikia vyrams didžiulį sąrašą reikalavimų, kurie privalo būti išpildyti per keturias dienas. Tradicija gyvuoja jau 300 metų.
Santykiai tarp žento ir uošvės – tema amžina, aštri ir jautri, beje visose pasaulio kampeliuose.
Australijoje, pavyzdžiui, pačiu ryškiausiu pagarbos ženklu uošvienei iš žento pusės yra jos... vengimas. Žentas privalo visais įmanomais būdais vengti kontaktų su uošviene, o pamačius, kad ji prie jo artėja, turi pasislėpti, pabėgti iš namų arba, blogiausiu atveju, nusisukti.
O ką daryti uošvienei ir žentui, jei jiems tiesiog būtina pabendrauti?
Sutinkamai su australietiškomis tradicijomis, giminaičiai turi atsistoti nugara vienas į kitą ir garsiai šaukti, apsimesdami, jog randasi toli vienas nuo kito.
Identiška tradicija apsprendžia marčios ir anytos santykius.
Bulgariškuose provincijose yra pažymimos žentų ir marčių šventės. Pirmiausia tai liečia tuos jaunus žmones, kurie gyvena kartu su savo išrinktųjų tėvais. Nuo seno Bulgarijoje egzistuoja taip vadinamas „Žento kodeksas“. Juo remiantis žentas privalo mylėti savo uošvį ir uošvienę, kaip savo tikrus tėvus, dėkoti jiems už tai, kad būtent jį pasirinko žentu, nepriešgyniauti jiems net mintyse. Maža to, jis turi pavadinti savo vaikus žmonos tėvų vardais ir visiems sakyti, kad vaikai į juos yra panašūs ir perėmė visus teigiamus jų bruožus, charakteringus visai jų giminei.
Marčios taip pat turi savo priesaiką. Jos pasižada mylėti, gerbti, atminti ir taip toliau pagal sąrašą, o be to, jos dar yra įpareigojamos padovanoti vyrui mažiausiai 2 – 3 vaikus.
Neabejotinai, visos išvardintos tradicijos yra charakteringos pagrindinai provincialiems miesteliams ir kaimeliams, o kai kuriems miestų gyventojams jos gali pasirodyti keistokomis ir negi vietomis netoleruotinomis. Tačiau, reikia prisiminti, jog būtent nedidelių miestelių ir kaimų pagalba išlieka daugiaamžė nacijos kultūra. Ir labai šaunu, kad daugelis tradicijų, kurioms jau ne šimtai, o tūkstančiai metų, yra gyvos iki šiol. :)
