Kai pirmą kartą naktį jis sušnibždėjo „Myliu“, Veronika vos susilaikė neperklaususi: „Ką tu pasakei? Garsiau! Pakartok dar kartą!“
Ką ten kalbėti, jai norėjosi įjungti šviesą ir pakviesti įgaliotinį, kad surašytų protokolą.
Kaimynus pakviesti liudininkais. Ir gimines. Ir dėdę Joną, kuris kartą pajuokavo: „Kaip ten tavo sugyventinis, dar nepabėgo? Oi, žiūrėk, Veronika, paminkys jis tave ir išeis. Iš karto matosi – žmogus jis nepatikimas, jis gi net kariuomenėje netarnavo“.
Dar pusseserę Aliną, kuri kaskart susitikusi domisi: „Kaip tavo meilužio vardas?“ Mamą, kuri įsitikinusi, kad jos dukrą visi išnaudoja. Visus tuos skeptiškai nusiteikusius asmenis norėtųsi vieną kartą ir visiems laikams nuraminti. „Ir taip gerbiamieji, pareiškiu visiems – Donatas man oficialiai išpažino savo jausmus. Visi girdėjote? O jūs, Petraičiai iš trečio buto, taip pat girdėjote? Gerai. Prisipažinimo faktas užfiksuotas ir įformintas trijuose egzemplioriuose. Kur pasirašyti?“
Bet, ji nutylėjo. Net nesurizikavo sušnibždėti „Aš taip pat“, todėl kad tuos žodžius Donatas ištarė taip tyliai, iškvėpdamas, jog nelabai ir suprasi – buvo jie ištarti ar ne...
Tuo kupinu švelnumo momentu pasitikslinti buvo nepatogu, o ryte, kada jis ruošėsi į darbą, kai blaškėsi po namus ieškodamas raktų ir pirštiniu, juo labiau nebuvo kaip stotis jam skersai kelio ir griebti už sagos: „Minutėle, mielasis. Na gi išsiaiškinkime. Tu prisipažinai vakar meilėje ar man tik pasirodė?“
O ją juk jau ne kartą spaudė į kampą: „Na, kaip ten pas jus reikalai? Kada vestuvės nusimato?“ Taip ir norėjosi išrėkti: „Kokios vestuvės, jei aš iki šiol net nežinau, ką man šis žmogus, su kuriuo mes jau keletą mėnesių gyvename po vienu stogu, jaučia? Kaip man iš viso jį vadinti? Draugu? Partneriu? Meilužiu? Sužadėtiniu? Sutuoktiniu? Kas jis? Kokie jo planai mūsų santykių atžvilgiu?“
Po to dar sykį teko išgirsti tą vos girdimą „Myliu“. Ar vėl pasirodė?
Kaip viena Čechovo herojė vėl ir vėl sėsdavosi su kavalieriumi į roges, kad išgirstų kartu su vėju šiuos žodžius, taip ir Veronika ėmė ieškoti sekso. Ji tempė Donatą į lovą ir vis įsiklausydavo ir įsiklausydavo... Buvo ištarti tie žodžiai ar ne? Taip ar ne? Taip ar ne? Tai savimeilės, garbės, gyvenimo, laimės klausimas, tai labai svarbus klausimas, pats svarbiausias...
Po prisotinto seksualiniu gyvenimu pusmečio įvyko protrūkis. Jie taksi grįžo iš svečių. Girtutėlis Donatas taikiai snaudė jai ant peties. Po to staiga atsimerkė ir lyg Veronikai, lyg vairuotojui pasakė: „Tekėk už manęs“ ir vėl užmigo. Visą naktį Veronika galvojo: perklausi ryte, ar ne? Taip ar ne? Tai savimeilės, garbės klausimas...
„Kaip tu mane iškankinai! – kumštelėjo ji alkūne knarkiantį sugyventinį. „Man jau gana“.
„Atsakyk! – ryte Veronika užtvėrė ištroškusiam Donatui kelią link šaldytuvo su pasukomis. – kvietei mane vakar tekėti?“ Donatui buvo labai bloga, bet vestuvės, matyt, jam pasirodė dar blogesnis variantas: „Veronika, saulele, užteks man sukti galvą. Koks tekėti? Nepasiruošęs aš tokiems likimo posūkiams... Maža ką aš ten po girta ranka leptelėjau... Aš tai.. pajuokavau aš, štai!“
Dainininkas Robbi Viljamsas ne taip seniai pasipiršo savo senai meilužei Eida Fild tiesioginiame eteryje. Mergina nustėro, susigraudino, po to vos ne išrėkė: „Taip! Таip, žinoma!“ Apie tai paskelbė vos ne visos žiniasklaidos priemonės, apkalbėjo visi pletkininkai, Viljamso motina viename iš interviu spėjo pavadinti ja marčia. Bet Robbi labai greitai peržaidė šį reikalą – pareiškęs, jog pasipiršimas buvo netikras: „Mane išprovokavo programos vedėjas ir aš tiesiog nevykusiai pajuokavau“.
Tai, ką pajuto Veronika, gal būt, ir negali susilyginti su tuo, ką dabar jaučia užsitraukusią gėdą prieš visą pasaulį Eida Feld – vis dėlto, mūsiškei pasipiršo ne su tokiu polėkiu. Bet supyko ji smarkiai. Dešimt balų iš dešimties. Jis pajuokavo! Kaip mane užkniso tie vyriški juokeliai! Tiek Donato, tiek Robbi, tiek kaimyno Petro!
Ne, vis dėlto be reikalo merginos laukia, kol vyrai parodys iniciatyvą. Be reikalo laukia meilės prisipažinimų, pasiūlymų rankos ir širdies. Juk ir pačioms, jei tik panorėtų, viskas puikiai gautųsi. Iš tiesų, kokios problemos: švelniai nusišypsoti ir ištarti: „Donatai, kaip mane užkniso tavo juokeliai. Arba mes tuokiamės, arba skiriamės“. Ir viskas. Tegul geria savo pasukas ir galvoja.
Eida, gal būt, nesurizikavo sužaisti va-bank. Ji gal ir ištekėti nenori visiškai...
O, Veronika - surizikavo. Ir ji norėjo. Myli – vesk. Kartais toks ultimatumas reikalingas. Kad išsiaiškinti, ar sutampa tavo ir to žmogaus tikslai. Kad negaišti tuščiai laiko. Kad nesivažinėti metų metais rogutėmis, kurios jau vemti verčia...
„Ne“, - štai, ką jis pagaliau pasakė. Aiškiai ir konkrečiai, įsiklausyti nereikėjo. Ir dar pridėjo, kad jį viskas tenkina. Kad jam santuoka nereikalinga. Kad gal palikime viską, kaip yra.
Veronika, brangioji. Nereikia visko apsunkinti, galbūt, po kiek laiko tu persigalvosi dėl vedybų?
O tu, tu po kiek laiko gali persigalvoti? – paklausė Veronika. – Ne? Aš taip pat. Manau man bus geriau su žmogumi, kuris nori iš gyvenimo to paties, kaip ir aš“.
„Tu juokauji?“ – štai ir viskas, ką ji išgirdo...
Vytas Kokšta
