Lina Abromavičienė
Dabar jaunimas neskuba sukurti šeimos, nes visų pirma siekia mokslų, o po jų – karjeros, taip atidėliodami santuokos kūrimą vėlesniam laikui. Kai galiausiai nusprendžia, kad jau atėjo laikas, šalia nebėra tų, su kuriais norėtųsi planuoti savo ateitį. Čia į „pagalbą“ atskuba televizijos projektai, kurie užkietėjusiems vienišiams siūlo susirasti antrąją pusę. Specialistų nuomone, projektuose kuriami santykiai – didžiulis iššūkis poros jausmams. Maža to, jie dažniausiai neturi ateities.
Projektu susižavėjo visas pasaulis
Projekto „Aklos vestuvės” režisierius ir scenarijaus autorius Mindaugas Meškauskas sako, kad socialinis eksperimentas pirmą kartą buvo pradėtas Danijoje. Ten buvo parodytas TV projektas „Married at First sight“ („Vedęs iš pirmo žvilgsnio“). Danų sėkmė įkvėpė tokį eksperimentą suruošti ir kitose šalyse.
„Labai rimtai šiuo eksperimentu susidomėjo švedai, norvegai. Licenciją gaminti šį TV projektą įsigijo net vokiečiai, prancūzai, australai ir amerikiečiai. Lietuviai nebuvo vieninteliai įkvėpti danų eksperimento, bet mes - vieni iš pirmųjų realiai tokį eksperimentą surengę. Mano žiniomis, tiek amerikiečiai, tiek vokiečiai dar tik ruošiasi šio eksperimento premjerai“, - teigia režisierius.
M. Meškauskas pabrėžia, kad šio eksperimento tikslas ne šokiruoti, o padėti vienišiems žmonėms žengti pirmąjį žingsnį.
„Iš gausaus būrio atrinkti šeši viengungiai nutarė pasinerti į mėnesį truksiantį eksperimentą. Norą dalyvauti projekte pareiškė daugiau nei 100. Užsiregistravusių merginų buvo ženkliai daugiau. Net nesvarstėme kandidatūrų, jaunesnių nei 25 metai. Tai ne vienadienių pasimatymų šou, kuriuose mėgsta papramogauti nuobodžiaujantis jaunimas. Mes ruošėmės tikram moksliniam eksperimentui, dėl to ir atrankai kėlėme ypatingus reikalavimus. Šiame projekte ne kiekis, o dalyvių motyvacija buvo svarbiausias rodiklis mums, rengiantiems šį projektą“, - sako M. Meškauskas.
Remiantis testais ir dalyvių biografijos tyrimais, tik šeši dalyviai buvo atrinkti ekspertų komandos ir suporuoti. Nė vienas iš dalyvaujančių nežinojo apie kitus. Nė vienas iki pat lemtingos vestuvių akimirkos nematė savo poros. Jie susituokė, važiavo į povestuvinę kelionę ir visą mėnesį gyveno kartu kaip vyras ir žmona. Projektu susidomėjo neįtikėtinai įvairūs žmonės. Tiek turintys savo verslą, tiek paprasti darbininkai, tiek ir bedarbiai. Stengėsi sukurti tikras šeimas
Pasak M. Meškausko, pagrindinis projekto tikslas buvo pastūmėti žmones pirmam žingsniui, ieškant savo gyvenimo meilės, savo vienintelio. „Prieš pradėdami projektą tyliai sau pasakėme, kad jeigu pavyks aplenkti statistinį Lietuvos išsiskiriančių porų skaičių – mes galėsime sakyti, kad eksperimentas pavyko“, - sako M. Meškauskas.
Socialiniai tyrimai rodo, kad Europoje pastaraisiais metais vienišų žmonių skaičius dramatiškai išaugo. Tokiuose miestuose, kaip Viena, Berlynas, Paryžius, pusė namų ūkių priklauso viengungiams. Lietuva taip pat neatsilieka nuo šios liūdnos statistikos. Viengungių skaičius auga. Nepaisant augančio viengungių skaičiaus, pasak M. Meškausko, viengungiškas gyvenimo stilius, deja, nėra idealas.
„Viengungiai, paklausti apie savo svajonę, dažniausiai atsako, jog ieško tobulybės, tos vienintelės gyvenimo meilės ir dažniausiai išgyvena, kad nepavyksta susirasti poros. Taip pat žinoma, kad Lietuvoje savo noru susituokusios poros skiriasi. Skyrybų procentas artimas 40 procentų. Todėl prieš pradėdami eksperimentą mes tikėjomės, kad po mūsų suporavimo bent viena pora išliks susituokusi. Tą, beje, mes kalbėjome ir eksperimento dalyviams. Kiekvienas pakviestas pokalbiui buvo įspėtas apie eksperimento eigą, apie galimas pasekmes ir jam buvo duota galimybė apsispręsti – dalyvauti eksperimente ar pasitraukti net nepradėjus“, - aiškina režisierius.
Įkalbinėjimai tuoktis – istorinis palikimas
Pasak M. Meškausko, Lietuvoje netikėtai suruoštos vestuvės nėra naujiena. Dar ne taip seniai kaimo bendruomenė rūpindavosi viengungiais ir tokių paprastai nebūdavo daug. Viengungius įkalbėdavo susituokti aplinkiniai, draugai, giminės, artimieji, bendruomenės nariai, kurie surasdavo užsibuvusiems viengungiams porą.
„Praktika rodo, kad tokios poros būdavo sėkmingesnės už „iš meilės” ar „iš reikalo” susituokusius. Šiais laikais taip pat pasitaiko, kad bendruomenė rūpinasi viengungių sutuokimu – kartais kolektyve viengungiai yra įkalbami atidžiau pasižiūrėti vienas į kitą, kartais jų pasimatymu rūpinasi ištisas darbo kolektyvas ir teko girdėti ne vieną pasakojimą apie tai, kad tokios bendruomenės suporuotos poros ilgai ir sėkmingai gyvena šeimyninį gyvenimą. Kalbant apie santuokos šventumą ir moralumą, taip pat norėčiau pabrėžti, kad 55 procentai pasaulio populiacijos yra sutuokiami bendruomenės sprendimu. Tuo sunku patikėti dabar, gyvenant šiaurės kraštuose, tačiau atsigręžkime į Rytus – Japonija, Indija. Pavyzdžiui, Japonijoje, ne savo sprendimu ir ne iš meilės yra sutuokiama 40 proc. porų, o Indijoje - net 90 proc. Tuo tarpu skyrybų procentas yra ypač mažas Japonijoje - apie 6 proc., o Indijoje - tik 1 proc.“, - teigia M. Meškauskas.
Šiauliečiai šeimyninės laimės ieško patys
Pretendentų sudalyvauti minėtame televiziniame projekte buvo ir iš Šiaulių, tačiau nė vienas iš jų nepateko. Viena įspūdingos išvaizdos mergina buvo netgi pakviesta pokalbiui, tačiau rengėjams kilo abejonių dėl merginos motyvacijos dalyvauti projekte, todėl ji į projektą nepateko. Apklausti įvairaus amžiaus šiauliečiai, stebintys projektą, sakė, kad niekada nesiryžtų tokiam žingsniui, nes juokauti su santuoka negalima.
Ramutė: „Ne kartą žiūrėjau projektą „Aklos vestuvės“. Iš pirmo žvilgsnio jis pasirodė įdomus, tačiau kai pastebėjau, kad viena iš dalyvių jau ne pirmą kartą ekrane, supratau, kad tai tik šou. Koks turi būti žmogus, kuris vis dalyvauja projektuose ir neranda sau poros, gal ne ten jos ieško. Manau, kad dalyviai tikėjo, jog šou gali būti realus, tačiau kiekvienas šou turi būti įdomus, todėl juose specialiai kuriamos intrigos, konfliktai. Tikiu lemtingu atsitiktinumu, kai žmonės suranda vienas kitą. Tada tokie santykiai užauga natūralioje, o ne dirbtinai kuriamoje aplinkoje.“
Tautvydas: „Vestuvės televizijoje - tikra nesąmonė. Tokios projektinės santuokos kuriamos tik tam, kad televizija keltų savo reitingus. Susirenka žmonės dėl kitokių tikslų nei skelbia projektas – visi jie paprasčiausiai nori būti matomi per televiziją. Yra daug pažinčių portalų, kuriuose savarankiškai galima ieškoti poros.“
Agnė: „Esu už aklas santuokas, kai tuoktuvių dieną jaunieji susitinka Kinijoje, kur tikrai sunku susirasti sau antrąją pusę. Gyvenantiems Lietuvoje yra visos sąlygos rinktis sau porą. Galima tik numanyti, kad einantys į projektą norėjo nemokamai gauti pramogų, nepagalvoję apie pasekmes. Smagu pabūti anoje pusėje ekrano, tačiau dėl tokio smalsumo neverta aukoti viešo gyvenimo.“
Aldona: „Turiu neseniai susituokusią anūkę, kuri vestuvėms ruošėsi net kelerius metus, nes norėjo pirma pabaigti mokslus. Džiaugiuosi, kad ji rado savo vyrą studijuodama. Gal kitiems, kuriems tikrai sunku bendrauti, sukurti šeimą, atrodo neįmanoma, todėl ir eina į projektus laimės ieškoti. Tačiau taip juokauti su santuoka negalima: vieną dieną susituokti, o kitą - skirtis. Koks pavyzdys aplinkiniams?“ Santuoka ir vaikai – švenčiausi dalykai
„Man santuoka ir vaikai yra du švenčiausi dalykai. Šou lieka šou. Jauni žmonės turėtų rimčiau pasižiūrėti į santuoką. Gyvenimas juda į priekį, tačiau saugantys vertybes nori tradicinių santykių, po to vestuvių ir vaikų. Kodėl šiuolaikinės moterys vis dažniau renkasi klasikines baltas sukneles santuokai? Nes nebeįdomu intriguoti, norisi klasikos. Vestuvės – tai dviejų žmonių šventė, kada jie prisiekia prieš Dievą. Tuo tarpu aklos vestuvės neturi vertybių. Žmonės kaip akli kačiukai vis stumdomi. Manau, kad tokių vestuvių dalyvis nelabai galės ką papasakoti savo vaikams ir anūkams apie vestuves, kurios vyko ne gyvenime, o televizijos projekte“, - sako Dainų pirminės sveikatos priežiūros centro gydytojas psichiatras-psichoterapeutas Vytautas Bartkevičius.
Eksperimentuoti žmonių jausmais ir žaisti santuoką, pasak V. Bartkevičiaus, negalima, nebent būsimi jaunieji patys nori iš savo gyvenimo kurti šou.
„Vokietijoje prieš santuoką patariama nueiti pas psichologą. Kartais bendraudami metus ar daugiau jaunuoliai tik po santuokos sužino, kokios yra jo antrosios pusės savybės. Tada mylimas žmogus atrodo svetimas ir netinkamas tolimesniems santykiams, todėl jie išsiskiria. Tai tik įrodo, kad eksperimentuoti su santuoka nereikėtų, nes kiekviena santuoka ir taip savaime yra išbandymas abiem žmonėms“, - pabrėžia gydytojas.
V. Bartkevičiaus nuomone, projektuose dalyvauja žmonės, kurie neranda savęs, turi silpną ego ir visuomet nori kažkuo pasipuikuoti, tačiau, anot specialisto, nė vienas žmogus po televizijos netaps svarbesnis nei buvo iki tol.
„Vestuvėms reikia ruoštis labai atsakingai, nes po jų atsiranda ne tik vyras ar žmona, bet ir uošviai, kiti artimieji, planai apie būsimus vaikus. Nuo to prasideda ateitis. Tikriausiai nė vienas tėvas nenorėtų matyti savo vaikų aklų vestuvių metu, kai jų tolimesnis likimas pakimba ant plauko“, - teigia V. Bartkevičius. Specialistas pastebi, jog vėlyvesnės santuokos dažniau baigiasi nesėkmingai, nes besituokiantys yra per daug pripratę gyventi vienišių gyvenimą.
