Dažnai kalbama, kad vyresnio amžiaus mamos linkusios vaikus pernelyg stipriai globoti ir nepaleisti. Iš tiesų taip gali būti, ypač prisiminus, kad vyresniame amžiuje dažnai būna sunkiau pastoti, išnešioti ir pagimdyti, taigi vaikelis, ypač jei jis buvo ilgai lauktas ir „sunkiai“ atsiradęs, gali būti priimamas kaip labai trapi būtybė, kurią mama gali bet kada prarasti (tikriausiai su tokiomis mintimis tenka praleisti visą nėštumo laikotarpį, todėl nenuostabu, kad baimė nedingsta ir pagimdžius).
Tačiau galima sutikti ir pakankamai jaunų mamų, kurios yra nerimastingos ir taip pat nori stipriai globoti vaiką bei apsaugoti jį nuo visų įmanomų negandų. Greičiau tai susiję su mamos asmenybės bruožais, ar ji pati jaučiasi saugi pasaulyje, ar gali juo pasitikėti ir ar tiki, kad jos mažyliui taip pat nieko blogo nenutiks, net jei ji nepasirūpins juo kiekvieną įmanomą akimirką.
Nepriklausomai nuo amžiaus, esti ir tokių mamų, kurios kaip tik mažylį lyg stumia nuo savęs, net jei jam reikalingas rūpestis ir apkabinimas – tai mamos, kurioms per sunku išlaikyti ypač artimą ryšį su savo vaiku. Taigi galime sutikti vienaip ir kitaip bendraujančių ir besielgiančių mamų, tačiau būtų per daug drąsu teigti, kad tai priklauso tik nuo amžiaus.
Vyresnio amžiaus tėvai neretai išsako nerimą, kad jie bus kur kas vyresni už savo vaiko bendraamžių tėvus. Gal vaikas gėdysis savo „senų“ tėvų, jie jam nepatiks, nenorės su jais bendrauti? Kaip rasti bendrą kalbą, kai skiria keliasdešimt metų? Iš tiesų visiems mums, taip pat ir vaikams, patrauklesni jauni žmonės. Jei nereikėtų atsižvelgti į, tarkim, patirtį, turimus įgūdžius, žinias, greičiausiai daugeliu atvejų pasirinktume jauną, o ne pagyvenusį kandidatą į darbą ar kokią kitą veiklą. Tačiau tai tik pirmasis, emocijomis paremtas įspūdis.
Vėliau tampa reikšmingi tokie dalykai, kaip gebėjimas bendrauti, suprasti vienam kitą, taip sakant – rasti bendrą kalbą. O šie dalykai gali būti nesusiję su amžiumi. Patikėkite: vaikams ne tiek svarbu, ar mama arba tėtis mėgsta jų klausomą muziką, kiek tai, ar tėvai supranta, kaip jis ar ji jaučiasi, ką išgyvena, ar gali jį (ją) išklausyti ir padėti, kylant kokių nors problemų. Be to, visose šeimose būna tarpsnių, kai tampa sunkiau valdyti vaiko elgesį, atrodo, kad neišeina susikalbėti, ypač paauglystėje, kai pirmenybė teikiama ne tėvams, o bendraamžiams.
Tačiau tai bendra visoms šeimoms, nesvarbu, kokio amžiaus tėvai bebūtų, tik gali būti, kad vyresnio amžiaus tėvai, nesusidorodami su iškylančiais sunkumais ir jausdamiesi bejėgiai, gali pradėti graužtis, kad kaltas jų amžius. Tiesa, vyresnis žmogus gali būti sunkiau prisitaikantis prie besikeičiančių aplinkybių, ne toks lankstus – tas iš tiesų būdinga, tačiau kartais nelankstūs gali būti ir pakankamai jauni žmonės, vėlgi priklausomai nuo savo charakterio ypatybių.
Dar vienas nerimas, su kuriuo susiduria brandesnio amžiaus tėvai – ar jie sulauks savo atžalos pilnametystės, vestuvių, anūkų... Iki kokio amžiaus reikėtų „auginti“ vaikus, kada jie gali būti laikomi „užauginti“? Tikriausiai nėra tokios taisyklės, kada vaikai gali ramiai atsisveikinti su savo tėvais, nes net ir labai brandžiame amžiuje nėra lengva laidoti artimus žmones.
Tačiau, žinoma, kuo vaikas mažesnis, tuo jam sunkiau netektį išgyventi, ypač jei jis neturi kitų artimų žmonių, kurie juo pasirūpintų, ar turi spręsti iškylančius finansinius klausimus, tai yra, eiti dirbti, kad galėtų išsilaikyti. Šiuo metu laikoma, kad psichologiškai jaunuolis subręsta apie 25-29 metus, taigi tenka numatyti labai ilgą terminą į priekį, kurio sulaukti tikrai gali būti nelengva brandiems tėvams, ypač jei jie serga kokiomis nors lėtinėmis ligomis. Vis dėlto, net ir žinant, kad teks atsisveikinti ir palikti vaikus anksčiau, nei galima būti dėl jų ramiems, galima padaryti labai daug, kad būtų įprasmintas gyvenimas kartu ir netektis nepadarytų sunkios traumos vaikams.
Jei vaikas iš pat mažens augo saugus, buvo rūpinamasi jo emociniais poreikiais, jis patyrė mažai traumuojančių išgyvenimų (tai yra, jam neteko patirti prievartos, netekčių, ilgalaikių atsiskyrimų nuo tėvų, ypač ankstyvoje vaikystėje), buvo geras ryšys su tėvais – būtent tai yra pati geriausia vaiko apsauga nuo bet kokių neigiamų įvykių vėliau gyvenime. Sutikite, kad tam nėra svarbu, koks tėvų amžius, vėlgi galime kalbėti labiau apie asmenybės bruožus ir norą suprasti vaiką bei bendrauti su juo, nei didelį ar mažą amžiaus skirtumą.
Tikriausiai pastebėjote, kad daug kur kartojasi žodis „gali būti“. Gal atrodys, kad visi atsakymai labai nekonkretūs ir neapibrėžti, tačiau iš tiesų taip ir yra, griežtus apibendrinimus padaryti nėra lengva, nes tai, kas tėvus daro pakankamai gerais, daugiausia susiję su konkrečiu žmogumi, jo asmenybės bruožais, o kur kas mažiau – su amžiumi.
Galime sutikti ir labai jaunų mamų, puikiai gebančių pasirūpinti savo mažyliais, ir vyresnio amžiaus mamų, susilaukusių pirmagimio ir stipriai dėl jo nerimaujančių, sutrikusių ir nežinančių, ką daryti, ir patiriančių sunkią depresiją dėl savo pasikeitusio gyvenimo. Be to, psichologijoje visada kalbame ne apie vieną veiksnį, turintį reikšmės vaiko sutrikimams atsirasti arba neatsirasti, bet apie visą veiksnių puokštę, iš kurių vieni lemia sutrikimo riziką, kiti – nuo jo apsaugo, treti papildo kitais bruožais, kurie pasunkina arba palengvina...
Apibendrinant galima būtų pasakyti, kad vyresnio amžiaus mamos gali turėti daugiau fizinės sveikatos sunkumų, joms gali būti sunkiau prisitaikyti prie iššūkių, susijusių su mažylio priežiūra, tačiau jos gali turėti daugiau žinių ir gyvenimo patirties, padedančios su šiais sunkumais susitvarkyti. Na, o pats ryšys su vaiku daugiau priklauso nuo tėvų gebėjimo išgirsti vaiką ir juo pasirūpinti, nei nuo amžiaus skirtumo. Net jei jūs negalite daryti įtakos savo amžiui, išvaizdai ar sveikatai, jūsų rankose dar yra labai daug!
Gyd. psichoterapeutė Dalia Mickevičiūtė
