Vilkaviškietis Evaldas Čibirka į IKI velomaratoną atvažiavo pirmą kartą. Jau ketvirtą kartą šiuo renginiu pasimėgauti išsiruošiantis kolega Stasys Dadūra pakalbino bičiulį, šis ir sutiko pabandyti. Po patirtos motociklo avarijos Evaldas jau penkerius metus juda neįgaliojo vežimėliu. „Nukentėjo 10–12 stuburo slanksteliai. Pažeidimas palyginti žemai, kojų nevaldau, o rankos stipriai nenukentėjo, tad kodėl nepabadžius“, – šypsojosi vaikinas. Iki avarijos Evaldas turėjo savo verslą, buvo skardininkas stogdengys, dar kas kelintą parą dirbo degalinėje. „Po traumos neliko jokių vilčių grįžti į buvusį darbą. Gyvenimas pasikeitė iš esmės, bet, kaip ir visi, prisitaikai ir gyveni toliau“, – sako optimistiškai į gyvenimą žvelgiantis ir naujų išbandymų nesibaiminantis vaikinas. Didelis iššūkis jam nebuvo ir pirmasis velomaratonas – jo trasą neįgaliųjų grupėje vaikinas įveikė antras.
Hibridiniai varytuvai keičia mechaninius
Keletas neįgaliųjų jau pernai velomaratono trasą išbandė su prie vežimėlių pritvirtintais elektriniais įrenginiais – hibridiniais varytuvais. Šiemet tokių buvo dar daugiau, ypač išpopuliarėjo hibridiniai, pusiau elektra varomi varytuvai. E. Čibirka į Vilniaus gatves taip pat leidosi su tokiu judėjimą palengvinančiu įrenginiu. Tiesa, kokio nors mygtuko, kurį paspaudęs galėtum tik sėdėti ir grožėtis sostinės vaizdais, šie varytuvai neturi. „Tik elektra maitinamas varytuvas gali riedėti iki 6 kilometrų per valandą greičiu, turi ir pats jo mechanizmą rankomis sukti“, – pasakoja Evaldas ir priduria, kad sudėtingesnes vietas, įkalnes su varytuvu įveikti gerokai lengviau.
E. Čibirka ne tik į velomaratoną su varytuvu atvažiavo, labai dažnai ir po Vilkaviškį su juo rieda. „Jeigu geras oras, tai praktiškai kiekvieną dieną – nė automobilio nereikia. Šiemet visą žiemą pravažinėjau – sniego beveik nebuvo, vėjo, šalčio irgi“, – sako pašnekovas.
Pasak jo, pernai lapkritį įsigytas hibridinis varytuvas ne tik leido pasijusti savarankiškesniam, bet ir aktyviau įsitraukti į įvairius renginius. S. Dadūros pakviestas jis dalyvavo ir velomaratono išvakarėse Jonavoje vykusiame Lietuvos vyrų dviračių plento čempionate, kuriame 10 km trasą įveikė per 31 minutę. Nenuostabu, kad po šios treniruotės tokį patį atstumą Evaldas lengvai nuvažiavo ir sostinėje.
Mechaninį varytuvą į hibridinį šiemet pakeitė ir pirmasis iš neįgaliųjų velomaratono finišo liniją kirtęs Kauno neįgaliųjų rekreacijos ir sporto klubo (RSK) narys Raimondas Dabužinskas. Dėl prieš 11 metų per avariją kaklo srityje pažeisto stuburo Raimondas visiškai nevaldo pirštų. „Pernai, važiuojant su mechaniniu varytuvu, prireikė pagalbos, šiemet, jeigu technika nepaves, bandysiu trasą įveikti savarankiškai“, – prieš startą sakė Raimondas. Vyras neslėpė specialiai velomaratonui nesiruošęs. Važiavimas neįgaliojo vežimėliu – ne jo sritis. Vyras treniruojasi mėtydamas kuokeles ir yra šios paralimpinės sporto šakos, kurioje varžosi pirštų nejudinantys žmonės, Lietuvos čempionas.
Po nesėkmingo šuolio nuo lieptelio į Elektrėnų marias prieš porą metų stuburo traumą patyręs Vygintas Narkevičius į velomaratono trasą irgi leidosi su prie neįgaliojo vežimėlio pritvirtintu hibridiniu varytuvu. Vaikinas jį įsigijo nenorėdamas užsidaryti namuose, stengdamasis grįžti į aktyvų gyvenimą. Vievio apylinkes su varytuvu intensyviai tyrinėjantis vaikinas sako per vieną tokią išvyką įveikęs net 28 kilometrus, tad feisbuke aptikęs žinutę apie galimybę negalią turintiems žmonėms dalyvauti velomaratone nedvejodamas užsiregistravo. Vilniuje jis ne tik įveikė šią 10 km distanciją, bet ir susipažino su panašaus likimo žmonėmis, užmezgė su jais ryšius socialiniuose tinkluose.
Taip
Ne
Abejoju
Man tai neaktualu
Į velomaratoną iš Panevėžio – trise
Gausiausiai žmonių su negalia komandai šiemet velomaratone atstovavo panevėžiečiai – jos senbuvis Jonas Dumša ir pirmą kartą į šį renginį atvykę Žilvinas Kliopmanas bei Gintaras Kunskas.
Visiems trims vyrams pastarosiomis dienomis tai buvo jau trečias iš eilės ištvermės išbandymas: jie kartu su į tradicinį Baltijos kelią išsiruošusiais bėgikais ir neįgaliųjų komanda įveikė trasos nuo Vilniaus iki Panevėžio atkarpą – apie 60 km, kitą dieną dalyvavo Jonavoje vykusiame Lietuvos vyrų dviračių plento čempionate, stojo į 10 km trasą ir pasiryžo dar vienam smagiam nuotykiui – velomaratonui, taip pat 10 km distancijai. Ir tai dar ne viskas – panevėžiečiai kartu su velomaratone dalyvavusiais dviratininkais išvažiavo ir į Laisvės kelią, pasiryžę įveikti dar 15 kilometrų iki jiems skirtos vietos baltarusiams palaikyti žmonių grandinėje. Taigi per tris dienas šie vyrai rateliais nuvažiavo apie 100 kilometrų. Tai išties nelengvas iššūkis, juolab kad prie visų jų vežimėlių pritvirtinti ne judėti padedantys hibridiniai, o paprasti mechaniniai varytuvai. „Esame prie jų pripratę, jėgų dar užtenka, tad lengvesnių kelių ir neieškom“, – tikino entuziastingai nusiteikę pašnekovai.
Panevėžio krašto žmonių su negalia sąjungos vadovas J. Dumša įsitikinęs, kad visuomenė neįgaliuosius turi matyti visur – ir sporto varžybose, ir bendruose renginiuose, tad ir stengiasi juos motyvuoti, kuo labiau įtraukti į visuomeninį gyvenimą. „Nors į keliones leistis su senokai iš Neįgaliųjų reikalų departamento gautu ir jau susidėvėjusiu autobusiuku negalime, tai mūsų nestabdo – susėdam į mano asmeninį autobusiuką ir važiuojam“, – sako J. Dumša. O kadangi šis renginys bendrai finansuojamas valstybės Sporto rėmimo fondo, kurį administruoja Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bei Švietimo mainų paramos fondas, lėšomis, pasak Lietuvos žmonių su negalia sąjungos teisininko Valdemaro Bogdanovičiaus, pagal organizacijos parengtą projektą jo dalyviams padengtos degalų išlaidos, skirta lėšų maitinimui.
Renkasi vis įvairesnę įrangą
Su prie neįgaliųjų vežimėlių pritvirtintais mechaniniais varytuvais į sostinėje vykusį renginį atvyko ir tauragiškis Stasys Dadūra, kaunietis Haroldas Tukanas. Stasys buvo pirmasis su tokiu įrenginiu prieš 15 metų Tauragėje pradėjęs važinėti neįgalusis. Jį atrado ir išmėgino praėjus vos porai metų po nelaimingo eismo įvykio. Likimo draugai dar ilgokai nepatikliai žvelgė į šį išradimą. „Dabar jau keturiese po miestą su jais važinėjame“, – šypsosi Stasys.
O štai kaunietis Haroldas prie varytuvo dar nėra įpratęs. Velomaratonui vaikiną juo aprūpino Kauno RSK. Prieš 9 metus dėl pažeisto stuburo neįgaliu tapęs Haroldas tik prieš porą metų grįžo į Lietuvą, tad prie visko dar pamažu pratinasi.
Šio renginio dalyvių jau nestebina negalią turintys žmonės, riedantys su prie neįgaliųjų vežimėlių pritvirtintais varytuvais, – per šešerius jų dalyvavimo velomaratone metus daugelis juos jau matė, o štai vilniečio Mindaugo Kraulaidžio vairuojamas dviratis, kurį vaikinas valdo pusiau gulėdamas, vis dar traukia žvilgsnį. Jį Mindaugas įsigijo prieš beveik porą metų, ir jau į antrą velomaratoną juo atvažiuoja. Pernai jis ne tik įveikė 10 km atstumą nuo namų iki starto vietos, bet ir vienintelis iš negalią turinčių dalyvių apvažiavo tris ratus po 10 km, o po velomaratono dar grįžo į namus. Kadangi dėl koronaviruso pavojaus šiemetinis ERGO mėgėjų grupės važiavimas, kuriame ir startuoja žmonės su negalia, buvo suplanuotas kitaip (nuspręsta šios grupės dalyvius suskirstyti į tris grupes ir kas valandą duoti startą tik 10 km distancijai), Mindaugas juokavo po maždaug 100 km treniruotės iš Monciškių į Juodkrantę ir atgal neturėsiąs progos parodyti savo galimybių. Padėtį pataisė žinia, kad po velomaratono kartu su dviratininkais galės važiuoti į Laisvės kelią. „Prasuksiu savo kilometrus“, – patikino nuo Nepriklausomybės aikštės Gedimino prospektu Medininkų link pajudėjusios kolonos dalyvis M. Kraulaidis.
Straipsnio autorė: Aldona Milieškienė.
