Klaipėdos rajone „Čiobrelių ūkį“ vienkiemyje kartu su vyru įkūrusi Gintarė Tarvydavičienė pasakoja, kad prieš kelis metus jiedu savo patogų gyvenimą iškeitė į visišką nuotykį, kuomet prieš dvejus metus atsikraustė į atokią sodybą.
Gintarė atvira – noras auginti alpakas buvo jos sena svajonė, tačiau buvusiuose namuose tam nebuvo vietos. Tad atsikrausčius į vienkiemį susidėliojo visos tinkamos sąlygos, o ir šiai idėjai pritarė jos vyras. Taip šeimos namuose atsirado keturios alpakos, o jeigu tiksliau – net penkios:
„Kol laukėme atvykstančių alpakų sklype išsivalėme krūmynus, apsitvėrėme tvora, kad jos turėtų kur ganytis. Laukėme keturių alpakų, o atvyko penkios, kadangi viena susilaukė mažylio.“
Išskirtiniai alpakų vardai
Visgi, mintis išplėtoti alpakų ūkį kilo tuomet, kai į svečius pradėjo užsukti vis daugiau ir daugiau svečių. Gintarė pasakoja, kad su vyru pagalvojo, jog Žemaitijoje nieko panašaus nėra. Taip jie vienas po kito pradėjo pamažu įleisti lankytojus, taupė pinigus norėdami įsigyti dar vieną alpaką.
Įsigijus dar vieną alpaką moters vyras galiausiai patikėjo savo žmonos vizija ir sutiko įkurti tikrą alpakų ūkis. Be to, praėjusiais metais jie ir teisiškai tapo jaunaisiais ūkininkais, kuomet užpildę projektą gavo lėšų dar kelioms alpakoms įsigyti.
Taigi, šiuo metu „Čiobrelių ūkyje“ gyvena 41 alpaka, tarp kurių 11 patinėlių ir 30 patelių. Dauguma alpakų atvykusios iš kitų Lietuvos ūkių, Čilės bei Lenkijos. Nemaža dalis gyventojų gimė ir klaipėdiečių priežiūroje. Anot G. Tarvydavičienės, šiemet jų ūkį papildė septyni jaunikliai ir dar keturių-penkių yra laukiama sutikti.
„Mūsų ūkis veikia jau antrus metus ir jį mes vadiname „Čiobrelių rojumi“, kadangi esame įsikūrę tarp miškų, kur natūraliai auga daug čiobrelių, o ir patys auginame labai daug įvairių jo rūšių. Be to, ūkyje turime ir gimusį pirmą vyrą alpakiuką, kurio vardas Čiobrelis. Jis yra labai retos, pilkos spalvos, kuri yra labai sunkiai išveisiama“, – pasakoja.
Gintarė sako, kad kiekviena alpaka turi savo vardą, kuris yra parinktas pagal charakterio, išvaizdos savybes. Štai pavyzdžiui kelios alpakos jau atvyko turėdamos vardus, o kitoms jas parenka ūkio šeimininkai ar net patys lankytojai.
„Gimus mažyliui jam vardą renkame pagal pirmą mamos vardo raidę. Pavyzdžiui, šiemet pas mus gimdė patelė Reina, tad gimusiam jos sūnui suteikėme vardą Romeo. Kai gimdė Voverė, jos berniuką pavadinome Vėju. Tad vardai suteikiami pagal pirmą mamos vardo raidę bei, žinoma, jų charakterį.
Šiemet alpaka Leila pradėjo gimdyti atvykus lankytojams, kurie matė mažylio atvykimą. Kai jį sutvarkėme, nuvalėme ir išdžiovinome, Leila atvedė jį parodyti lankytojams, kurie ir pasiūlė vardus, tarp kurių buvo vardas Leo. Jis labai tiko mažyliui, kadangi jis buvo išdidus, pasitempęs vyrukas“, – šypsosi.
Nors džiaugsmas sulaukti jauniklių ūkyje – begalinis, vis tik ūkininkė atvirauja, kad tai – didelė atsakomybė šeimininkams, mat artėjant gimdymui tenka būti šalia alpakos, stebėti jos elgesį, kad nebūtų jokių gimdymo komplikacijų ar kitų bėdų. Užklupus didelėms problemoms į ūkį atvyksta ir veterinarė iš Kauno, kuri būtent specializuojasi šių gyvūnų priežiūroje.
Alpakų spjūviai – ne visuomet, bet gali pasitaikyti
Klaipėdos rajone ūkį su vyru įkūrusi moteris pasakoja, kad jiems su alpakomis teko įdėti nemažai daug triūso, kad šios būtų malonios jas aplankantiems lankytojams. Pasirodo, alpaką galima net ir išdresiruoti.
„Dažniausiai iš kitur atvykusios alpakos nebūna labai draugiškos, tenka gerokai su jomis padirbėti, kad šios būtų malonios kitiems, ypatingai mūsų lankytojams. Alpakai yra reikalingas žmogaus dėmesys ir šiek tiek dresūros, kuri vykdoma kaip su šuniukais ir skanėstais už paskatinimą.
Atvykę lankytojai gali įsigyti alpakos skanėstų stiklinaitę, kurią atpažinusios alpakos supras, kad tai – geras žmogus ir jos draugas. Taigi, kol žmogus turi skanėstų, tarp kurių mūsų parinkti obuoliai, morkos ir kitoks pašaras, tol alpakai jis yra įdomus, ji su mielu noru bendrauja iki tol, kol nesibaigia skanėstai. Pasibaigus jiems ji nueina toliau gyventi savo gyvenimo ir laukia kitų lankytojų“, – juokiasi pasakodama apie alpakų sumanumą Gintarė.
Tačiau svarbu žinoti, kada atvykti į ūkį galima ne visuomet. Šeimininkė pasakoja, kad jie griežtai riboja lankymo laiką ir suteikiamų skanėstų kiekį, kadangi svarbiausias jų tikslas – sveiki ir laimingi gyvūnai.
Būtent dėl šios priežasties dažniausiai aplankyti ūkį galima tik savaitgaliais, nuo 11 iki 15 valandos, kadangi, kaip teigia pati, tai jau įprastas alpakoms žinomas laikams, kuriuo jos sulaukia lankytojų:
„Žiūrime lankytojų srautus, kad tų skanukų alpakos negautų per daug, nes jų pagrindinis maistas – žolė ir šienas. Kartais galima pastebėti, kad sulaukusios 15 valandos alpakos pavargsta, vangiai bendrauja ir nori eiti sau ramiai ėsti žolės.“
Pasiteiravus, ar netenka lankytojams patirti, ką reiškia alpakos spjūvis, G. Tarvydavičienė sako, kad alpakos spjaudosi tik tuo atveju, kai šioms kažkas nepatinka, yra išgąsdintos, pavyzdžiui, nusprendus staiga gyvūną apkabinti ar paliesti iš galo:
„Aptvare dažniausiai prižiūrime ne alpakų, o lankytojų elgesį, kad šie nepadarytų nieko staigaus ar to, kas nepatinka alpakai, nes tada ji gali ne tik spjauti, bet ir įspirti. Spjūvis gali įvykti ir tada, kai dvi alpakos nepasidalina maisto, kurio abi nori. Tada jos spjauna viena kitai į veidą, o tai gali kliūti ir šalia esančiam žmogui (juokiasi).
Be to, turime patelę Pūkutę, kuri, kai nesilaukia yra beprotiškai miela alpaka, leidžianti visiems ją glostyti, liesti, apkabinti, bučiuoti. Tačiau, kai Pūkutė pastoja, jos pravardė tampa „Spjaudaline“, nes kuo labiau ji nėščia, tuo labiau spjauna už bet kokį prisilietimą. Iš pradžių ji žmogų įspėja garsu, o jeigu šis neįsiklauso, tuomet kanda į ranką arba spjauna į veidą.
Bet tai būna tik tada, kai Pūkutė laukiasi. Čia toks jos charakterio bruožas, nes kitos alpakos, kai laukiasi vaikelio, tiesiog pasitraukia toliau nuo lankytojų, laikosi atstumo.“
Lankytojams rūpimi klausimai
Aplankius „Čiobrelių rojų“ galima ne tik iš arti pamatyti alpakas, bet ir palaikyti rankose dekoratyvinį triušį, vištą. Čia neretai vyksta ir šeimoms skirtos šventės, kur būna organizuojamos pačios įvairiausios pramogos.
Šeimininkė pasakoja, kad atvykę lankytojai su vaikais užduoda pačių įvairiausių klausimų. Dažniausiai jiems rūpi kiek jauniklių nešioja alpaka, kiek jie būna kartu su mamomis, ar visą gyvenimą patelės atpažįsta savo jauniklius, kaip vyksta kergimas ir kodėl patinai gyvena atskirai nuo patelių.
„Dažnai rūpi ir jauniklių amžius, kadangi mūsų ūkyje galima pamatyti ir mėnesio, ir dienos laiko mažylį. Žmonės būna nesupranta, kaip jie taip greitai spėja užaugti“, – priduria.
Be to, Gintarė sako, kad į jų ūkį atvyksta ir nemažai žmonių, turinčių įvairias negalias. Nesvarbu ar tai būtų vaikai, ar suaugę, ar senjorai:
„Nors Lietuvoje dar nėra tokio dalyko kaip alpakų terapija, tačiau pasaulyje ji egzistuoja. Iš tiesų su mielu noru visuomet laukiame šių lankytojų, nes patys matome, kiek daug naudos jiems tai duoda. Ypatingą naudą pastebime žmonėms, turintiems cerebrinį paralyžių ar autizmą. Šias negalias turintys vaikams lieka daugiausiai emocijų, o ir patys tėvai sako, kad nebūna matę laimingesnių savo vaikų. Mums tai būna didelis komplimentas. Be to, pats gyvūnas labiau jaučia neįgalųjį, būna pakantesnis prisilietimams.“
Pasiteiravus, ar nesudėtinga atvykti iki jų ūkio, pašnekovė teigia, kad susiekimas – visai neblogas: „Pas mus galima atvykti vienu pagrindiniu keliu, nuo Klaipėdos link Agluonėnų per Ketvergius. Taip važiuojant tereikia tik pasukti į Mėlynių gatvę ir važiuoti apie 1 km žvyrkeliu ir 1 km miško keliu. Jei lankytojai pasitik navigacija, gali būti ir sudėtingiau, nes ji neretai veda tuo keliu, kuris veda apie 10 km žvyrkeliu.“
Vaikučiai iki 2 metų į alpakų ūkį yra įleidžiami nemokamai, o visiems kitiems galioja standartinė bilieto kaina – 7 eurai.
