Dabar ši iniciatyva keliauja į viso pasaulio Lietuvos piliečių namus. Kviečiama kūrybiškai ir originaliai pasigaminti geltonos, žalios ir raudonos spalvos pusryčius, pradžiuginti namiškius ir dalintis šventine nuotaika nuo pat ryto.
Prisijungti gali kiekvienas
„Prie „trispalvių pusryčių“ idėjos prisijungti gali kiekvienas. Ar pyragas, salotos, glotnutis – trispalvį patiekalą bei šventinę maisto dekoraciją geltonos, žalios ir raudonos spalvomis pasigaminti yra paprasta ir smagu. Be to, būtent šiemet Vasario 16-oji sutampa su visų mėgiama Užgavėnių švente, kurios neatsiejamas atributas yra blynai“, – sufleruoja iniciatyvos organizatoriai.
Profesorius Rimvydas Laužikas, receptų knygų autorius ir istorinės Lietuvos gastronomijos ekspertas sutiko mielai pasidalinti gastronomijos spalvomis.
Artėjant Vasario 16-ąjai norėčiau papasakoti apie trys spalvas Lietuvos gastronomijos istorijoje: geltoną, žalią ir raudoną.Geltona spalva mums primena saulę ir auksą, o taip pat dievus, valdovus, galią, didybę, prabangą. Geltoni yra pribrendę javai. Geltonas gali būti medus. Geltoni būna obuoliai, kriaušės, slyvos ir trešnės. Geltonas yra ir brandintas sūris. Viduramžių ir naujųjų laikų gastronomijoje svarbiausia šios spalvos išraiška buvo maisto auksinimas šafranu. Įdomu, kad XVIII a. tai laikyta lietuviškumo bruožu virtuvėje. Ko gero kaip tik dėl šafraninio padažo vienas lydekos receptų buvo pavadintas „lietuviškai paruošta lydeka“.
Geltona spalva nedingo ir vėlesniais laikais. Geltona, kiaušiniu praturtinta tešla laikyta geresne nei balta. Iš tokios keptos bobos, pyragai. Geltonas yra baumkuchenas (šakotis). Taip pat ir varškės įdaras virtinukuose ar šaltanosiuose spalvintas kiaušinio tryniu. Juk geltonas maistas yra aukšto statuso, prabangos ženklas.
Žalia spalva mums primena šviežumą, gamtą. Juk žaliu maistą vadiname ne vien pagal spalvą, bet ir pagal tai, jog jis termiškai neapdorotas. Dar yra „žalias vynas“. Ant žalių ajerų kepama duona. Žalias ir alyvuogių aliejus. Žali yra agurkai ir žirniai ankštyse, kadaise laikyti vaisiais ir valgyti desertui pietų pabaigoje. Žali yra ir dauguma populiarių istorijoje valgytų ir tebevalgomų lapinių augalų (barštis, rūgštynės, batviniai, kopūstai, salotos) bei prieskonių (petražolės, krapai, bazilikas, raudonėlis), primenančių ne tik apie lietuvišką vasarą, bet ir apie ryšius su pietesnio nei mūsų, Viduržemio jūros regiono gastronomijos tradicija.
Raudona spalva – kraujo, aukos, bet kartu ir stiprybės, jėgos. Juk raudona yra jaučio mėsa, kurią valgydami (jei tikėsime senosiomis gastronomijos knygomis) perimame ir jaučio jėgą. Raudoną spalvą siekė išgauti gėrimų – midaus ir alaus – darytojai. Raudonos yra mūsų šiais laikais mėgiamos vyšnios, žemuogės, serbentai, bruknės, spanguolės, braškės ir avietės. Raudoni būna obuoliai. Raudonos ir kur kas labiau pamirštos, bet praeityje mėgtos putinų gudobelių, šermukšnių, raugerškių uogos. Raudona ir kai kurių daržovių spalva. Ir ne vien burokėlių ar pomidorų. Bet ir saldžiųjų bei aštriųjų paprikų. Kaip tik tų, kuriomis kadaise Joną Basanavičių vaišino jo bičiulis bulgaras Teodorovas, norėdamas supažindinti su „bulgarų tautos skanėsiu“. Supažindino taip, kad lietuviui vos kąsnelį paragavus kone pusvalandį degė liežuvis. Raudona yra ir karščio bei ugnies spalva.
