„Apie jį galima kalbėti labai daug. Mane su Gediminu Kirkilu suvedė tarnyba, kai savo kadencijos metu, jį pasirinkau kaip ministrą pirmininką.
Tuo metu nesutarimai, nuomonių skirtumai buvo taip išsiskyrę, kad reikėjo ieškoti kompromisų, ramaus, intelekto turinčio žmogaus ir mano supratimu, iš patirties, kiek teko bendrauti – jis buvo tas žmogus, kuris galėjo rasti bendrą kalbą savo inteligencija, žmogiška patirtimi ir svarbiausia tai, kad jo principai buvo – pagarba valstybei ir pagarba žmogui.
Per tuos metus, kai man teko su juo kartu dirbti, mano viltys, kad pasirinkau gerą žmogų – pasiteisino.
Žinoma, turėjome įvairių nuotykių, keitėsi institucijos įvairiais atžvilgiais, bet jo laikysena suteikė tam tikros ramybės ir daugelyje dalykų, kurie vyko tuo metu – mes nestovėjome vietoje, bet ėjome į priekį.
Mano patirtis su juo buvo dėkinga. Esu jam giliai dėkingas už jo ramybę, už jo inteligenciją, už jo pažiūras į bendravimą su žmonėmis ir tarptautinėje plotmėje.
Teko man ne vieną kelionę į užsienį su juo praleisti. Jis man paliko be galo didelius prisiminimus ir esu jam giliai dėkingas už jo įnašą į Lietuvos visuomeninį gyvenimą“, – širdį giliai paliečiančius žodžius skyrė V. Adamkus.
„Almos ir gyvenimo kartu prisiminimas mane palaiko“
Paklaustas apie tai, kaip šiuo metu laikosi, V. Adamkus minutėlę patylį ir ramiu tonu atsako, jog būna visko.
„Visko būna – ir lengviau, ir sunkiau. Kaip aš sakau, situacija yra banguojanti. Bendrai paėmus, skųstis negaliu. Negaliu skųstis ir savo sveikata.
Tikiuosi, kad galėsiu dar ne vienerius metus išsilaikyti ir bendraujant bei dirbant bendram reikalui, prisidėti prie Lietuvos žmonių gerbūvio.
Prezidentas papasakojo, kad tris kartus per savaitę – kas antrą dieną yra užimtas prezidentūroje.
„Tris kartus per savaitę, po keturias valandas esu užimtas prezidentūroje. Niekas mano gyvenime daug nepasikeitė, o visa kita, žinoma pasikeitė.
Netekus Almos mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis, bet bandysiu išgyventi. Jos ir gyvenimo kartu prisiminimas mane palaiko ir tikiuosi, kad dar palaikys šioje žemėje“, – liūdnai, tačiau su vilties ugnele ištarė V. Adamkus.
