Aubrey‘is Langfordas, sirgęs lėtine obstrukcine plaučių liga šeštadienį netikėtai mirė. Tuo metu jis buvo savo namuose su bendravardžiu sūnumi bei dukra Susan. Greitosios pagalbos telefonu jie paskambino 15 val. 15 min., kai jų 67–erių metų tėvas išleido paskutinį atodūsį.
Tačiau Aubrey‘io ir Susan išgirstas atsakymas buvo, kad greitoji pagalba nieko nebegali padaryti, ir kad jei tėvas mirė, jiems reikia skambinti kitu pagalbos numeriu. Juo paskambinus buvo patvirtinta, kad gydytojai netrukus atvyks. Tačiau niekas nepasirodė.
Po kelių valandų mirusio tėvo gedintys sūnus ir dukra pagalbos numeriu paskambino dar kartą. Tik po penkių valandų, 20 val. 30 min. su jais susisiekė gydytojas ir dar kartą patvirtino, kad netrukus bus atsiųstas mirtį patvirtinti galintis asmuo.
Susan pasakoja: „Jie atsiprašė ir paaiškino, kad yra labai užsiėmę, ir kad gydytojas bus atsiųstas kaip įmanoma greičiau.“
Gedinti šeima ir toliau laukė, ir keletą kartą skambino pagalbos numeriu įsitikinti, kad gydytojai tikrai atvyksta. Galiausiai gydytojas atvyko 4 val. ryto, praėjus trylikai valandų nuo jų tėvo mirties.
Susan sako: „Gydytojas patikrino jo akis ir patvirtino, kad jis yra miręs, ir kad dabar jau galime skambinti į laidojimo biurą. Buvo labai sunku prarasti tėtį, bet dar sunkiau buvo dėl to, kad turėjome šalia jo mirusio laukti 13 valandų.
Esu pasibaisėjusi ir labai nusivylusi dėl šio įvykio. Žinau, kad viešosios sveikatos apsaugos įstaigos dirba labai įtemptai, bet gydytojas pas mus neužtruko nė penkių minučių.
Nesuprantu, kodėl mums reikėjo laukti 13 valandų. Norėjau kuo greičiau užbaigti šitą procedūrą, kad galėčiau grįžti namo ir gedėti su savo šeima. Man atrodo, kad iš tiesų gedėti dar nepradėjau, nes vis dar esu šokiruota, kad šalia jo turėjome taip ilgai prasėdėti.“
A. Langfordo mirties aplinkybės taip pat traumatizavo kitą jo dukrą, kuri atvyko į tėvo namus netrukus po jo mirties.
Ji sakė: „Atrodė, kad mano tėtis niekam nesvarbus. Dabar paskutinis man likęs atsiminimas apie tėtį yra jo sustingęs, šaltas ir pamėlęs kūnas. Žmonės turėtų būti gerbiami ir gyvi, ir mirę. Turėtų dirbti daugiau gydytojų. Kai pirmą kartą paskambinome pagalbos numeriu, kas nors turėjo tuoj pat atvažiuoti ir patvirtinti mirties faktą. Jie turėjo mums suteikti daugiau informacijos arba net paaiškinti situaciją.“
Nenuostabu, kad šeima dėl šio įvykio pateikė oficialų skundą. Už situaciją atsakingos institucijos „Devon Doctors“ atstovė sakė: „Devon Doctors reiškia gilią užuojautą A. Langfordo šeimai ir draugams.
A. Langfordo šeimos nariai su mumis susisiekė ir mes puikiai suprantame jų išreikštą nepasitenkinimą, šiuo metu aiškinamės įvykio aplinkybes. Tačiau šiuo metu, kol tyrimas dar nėra baigtas, iš mūsų pusės būtų nekorektiška daugiau komentuoti situaciją.
Taip pat reikėtų pridurti, kad praėjęs savaitgalis visoms greitosios pagalbos tarnyboms sukėlė daug iššūkių visoje šalyje – gauname daugybę skambučių dėl koronaviruso baimės, o taip pat prisidėjo ir Ciara audra, todėl gydytojų galimybės ne darbo valandomis lankyti pacientus namuose buvo labai apribotos.“
A. Langfordo dukra priduria: „Mano tėtis mirė dar prieš prasidedant audrai, o mūsų apylinkėse, pietvakarių Anglijoje, nėra nei vieno patvirtino koronaviruso atvejo.“
