Kodėl mažyliai staiga supyksta
Mažas vaikas yra visiškai priklausomas nuo tėvų, nes pastarieji jam pagelbėja, suteikia saugomo ir komforto jausmą. Kai mažylis pradeda suvokti save kaip atskirą asmenybę, atsiranda poreikis išbandyti leistinas ribas ir įsitikinti, ar jas peržengus tėvų meilė nesibaigia.
Dažnai vaiko jausmai būna tokie stiprūs ir sumišę tarpusavyje (juk kyla įtampa tarp poreikio turėti jus ir pradedamo pažinti viliojančio savarankiškumo), kad mažylis emociškai išsenka ir gali tiesiog įniršti.
Be to, šio amžiaus vaikus apima neviltis susidūrus su kokiomis nors aplinkybėmis. Pavyzdžiui, vaikutis nori ką nors padaryti, tačiau negali, nes jam neleidžiama arba jo įgūdžiai dar nėra tokie geri.
Galbūt jis yra pervargęs, alkanas ar nusiminęs ir nesugeba to paaiškinti tėvams (pavyzdžiui, dėl to, kad dar nesuvokia savo jausmų arba trūksta kalbinių įgūdžių). Visi šie veiksniai gali paskatinti jį supykti.
Prasidėjusį pyktį reikia užgniaužti
Pyktis – natūrali organizmo reakcija: visi suirztame, kai esame pavargę, alkani, kai mus kamuoja nerimas arba mums pasidaro nuobodu. Ir maži vaikai nėra išimtis. Kartais išvengsite įniršio iš anksto pašalindami kokius nors dirgiklius.
Gali padėti, jeigu pasiūlysite užkandžių ar gėrimų – jais pavyks atitraukti vaiko dėmesį ir jis kurį laiką bus užsiėmęs. Nereikia tikėtis, kad mažylis galės ilgai vaikščioti, ypač jeigu išvyka sutampa su dienos miegu, todėl visuomet pasiimkite vežimėlį ar nešynę, nebent esate pasirengę jį laikyti ant rankų.
Įpykęs vaikas dažnai staiga tampa priešgyna – purto galvą sakydamas „ne“, kai, tarkime, norite paimti jį už rankos ar pasodinti į vežimėlį. Tikriausiai netrukus išmoksite atpažinti artėjančios „audros“ požymius – pakitusią vaiko intonaciją, čaižų verksmą ar būdingą laikyseną.
Šiuo atveju geriausia išeitis atitraukti vaiko dėmesį. Daug paprasčiau ir smagiau padainuoti, kvailai pasimaivyti (pavyzdžiui, pašokinėti ant šaligatvio), negu visiems matant stengtis nuraminti įniršusį vaiką.
Kokių priemonių imtis
Bandant numalšinti vaiko pyktį svarbu patiems išlikti kuo ramesniems. Daugybei tėvų tenka pasišalinti iš parduotuvės, žaidimų aikštelės ar kokio nors renginio po pažastimi pasispaudus įsiutusį, spiegiantį vaiką. Kiti gi bando kur nors viešai savo besiblaškantį ir besispardantį nenaudėlį įgrūsti į vežimėlį.
Žinoma, visos šios situacijos tėvams nemalonios, tačiau vaikui dar blogiau – jis nebegali susivaldyti ir labai kenčia. Būkite tikri, kad dauguma jus stebinčių tėvų, turinčių vyresnį vaiką, buvo patekę į tokią pat situaciją ir galbūt palengvėjimo atodūsis jiems išsprūsta tik todėl, kad šiuo metu tai vyksta ne jiems.
Šviežiai „iškeptiems“ tėveliams labai retai pavyksta be problemų susidoroti su pirmojo vaiko įniršiu, bet jeigu liksite ramūs ir nepulsite į isteriją, jūsų pastangos neliks bevaisės. Taigi, jeigu tai iš viso įmanoma (nes ne visuomet būna lengva viešoje vietoje), nieko nedarykite.
Pasirūpinkite, kad jūsų vaikas blaškydamasis negalėtų susižeisti, ir nekreipkite į jį dėmesio, kol pyktis praeis. Nereikia įniršusio vaiko įtikinėti liautis, nes tai paprasčiausiai nepadės, be to, toks bandymas gali tik pabloginti padėtį.
Nors galite supykti, kai vaiką apima įniršis, ypač kai visai be pagrindo, tačiau prisiminkite, kad mažylis dažniausiai taip elgiasi neapgalvotai ir ne iš piktos valios. Jeigu tada vaikui skirsite daug dėmesio ar nusileisite, kad tik toks priepuolis nekiltų, tai paskatins jį taip elgtis ir kitą kartą, jeigu jam dėl ko nors prieštarausite.
Mažieji šeimos nariai labai greitai pajunta, kad spiegimas ir rėkimas padeda jiems pasiekti norimo tikslo, kad tėvais galima manipuliuoti, tad tokios padėties reikia stengtis išvengti, kad ir kiek tai kainuotų.
Tai įgyvendinti padės šie patarimai:
1. Atsispirkite norui ginčytis: įpykęs vaikas tampa nebevaldomas, nieko negirdi ir skiriamas dėmesys tik pakursto ugnį;
2. Būkite kantrūs: joks vaikas ilgai nespiegs, jeigu jo niekas nesiklausys, ir jis netrukus supras, kad jūsų dėmesio sulauks tik tada, kai nusiramins;
3. Nuosekliai laikykitės nustatytų ribų: nebandykite numalšinti įniršio nusileisdami vaiko reikalavimams, net jeigu ir esate kokioje nors viešoje vietoje, psvyzdžiui, prekybos centre;
4. Pabandykite kuo nors sudominti: kartais naujas žaidimas gali sustabdyti prasidėjusį priepuolį;
5. Galiausiai elkitės meiliai: vos tik spiegimas susilpnės, vaiką apkabinkite, panešiokite, kad paskatintumėte norimą elgesį;
6. Jeigu vaikas vyresnis, padėkite jam įsisąmoninti, pripažinti savo pyktį. Svarbu padėti suvokti, kad pykti nieko antgamtiško ar blogo (pavyzdžiui, padėti vaikui įvardinti: „Taip, aš pykstu ant mamos...“). Šiame etape su vaiku svarbu kalbėti apie pyktį, aptarti, kokiose situacijose jis kyla ir kaip pykčio išgyvenimas susijęs su jo kūno pojūčiais (įsitempę raumenys, širdies plakimas, dantų griežimas, veido išraudimas).
7. Paaiškinkite, kad pyktis – normalus, natūralus jausmas, kurį visi dažniau ar rečiau išgyvena. Pats savaime pyktis nėra nei geras, nei blogas, tačiau jis gali būti išreiškiamas netinkamais būdais, todėl padaro žalos ir pačiam vaikui, ir aplinkiniams. Tokia nuostata patiems tėvams padeda ramiau ir konstruktyviau reaguoti į vaikų pykčio apraiškas.
8. Skatinkite vaiką priimti savo pyktį ir pamatyti jo padarinius. Sakykite vaikui: „Taip, tu turi teisę supykti, bet ar tikrai reikėjo dėl to skriausti broliuką?“ Kol vaikas mažas, tėvai imasi atsakomybės kontroliuoti jo elgesį, kad vaikas išmoktų save kontroliuoti mokydamasis konstruktyviau reikšti pyktį.
9. Reikškite pyktį kitais, priimtinesniais būdais. Ieškokite konstruktyvių sprendimų.
