Norite būti marionetė kieno nors rankose? Žinoma, ne. Bet gali būti, kad jus jau seniausiai valdo mažasis šeimos narys.
Šeimyninė idilė
Visose vaikų psichologijos knygose rašoma, kad mažyliai – iš tiesų nuostabūs manipuliatoriai. Bet mes kažkodėl nesuprantame arba nenorime patikėti, kad mūsų angelėlis atsisėdo mums kupros, nuleido kojas ir mus ragina. Tik svečiuodamiesi kitoje šeimoje mes matome, kaip meniškai keturmetis pyplys valdo tėvus: aktyviai ir tikslingai jiems komanduoja, tėvams užkibus ant kabliuko gauna ko panorėjęs, išsisuka ir pergudrauja...
Aš dažnai apsilankau pas savo giminaičius, kurie augina nuostabią, labai simpatišką ir gerą mergaitę. Tėvai ir močiutė jau ištisus penkerius metus nesiliauja žavėjęsi šiuo stebuklu, kurį jiems pasiuntė Dievas. Deimantė – paklusni mergaitė, nieko nedaro be vyresniųjų leidimo. Bet taip atrodo tik jiems. Mano akimis žvelgiant, ji apskritai nieko nedaro. Kol būnu tuose namuose, kiekvieną minutę girdžiu meilų mergaitės balselį: "Močiute, prašau, išvyniok man saldainį. Mamyte, pataisyk man kelnes ir padėk nusiplauti rankytes. Tėveli, prašau, paduok man lėlytę iš spintos..." Užrišti raištelius, sušukuoti plaukelius, įpilti kompotėlio – absoliučiai viskas, įskaitant ir mergaitės palydėjimą į tualetą, suaugusiems šeimos nariams yra maloni pareiga. Žinoma, jokių kalbų apie vaikų darželį, apie jokius bandymus... Ne, ne priversti, o bent jau paprašyti Deimantės ką nors padaryti savarankiškai neįmanoma.
Mažylio "talentas"
Neretai būna ir taip, kad koks nors karapūzas nustebina suaugusiuosius tuo, kaip pasikeičia jo elgesys atsižvelgiant į tai, kas būna šalia. Vaikas diferencijuotai elgiasi su skirtingais šeimos nariais, įvertina jų požiūrį į jį, reakcijas į vienokius ar kitokius jo poelgius. Kitais žodžiais tariant, mažylis įžvelgia suaugusiųjų vaidmenį šeimoje. Jis susipažįsta su tėvo ir motinos, tėvuko ir močiutės vaidmeniu ne pagal tai, kaip jie bendrauja tarpusavyje (šiuo atveju suaugusieji turėtų būti ypatingai taktiški ir gerbti vieni kitus), o pirmiausiai pagal tai, kaip jie elgiasi su juo. Būna taip, kad tėvukas viską leidžia, močiutė viską atleidžia, mama dažnai baudžia, tėtis nieko nepastebi. Atsižvelgdamas į tokią skirtingą padėtį, vaikas pradeda vaidinti skirtingus vaidmenis: tai "užsispyrėlė", tai "angelėlis", tai "verkšlentoja". Dažnai tenka nustebti, kaip netikėtai ir meistriškai pasikeičia vaikas patekdamas iš vienos auklėjimo terpės į kitą ir kaip persikūnija sugrįždamas atgal.
Kartais, kad būtų laiku sustabdytas tokio mažylio "talento" vystymasis, tai yra kad būtų išugdytos visiems priimtinos elgesio normos, šeimoje kyla tikriausios batalijos, kas iš suaugusiųjų pataikauja, gadina viską leisdamas arba nekreipdamas jokio dėmesio. "Aktoriaus" akivaizdoje nuskamba abipusiai kaltinimai, pažeriamos nemalonios charakteristikos, o tai vaikui padeda prisitaikyti
prie vieno ar kito šeimos nario ir gauti iš jo tai, ko trokšta: saldumyną, glamonę, veiksmų laisvę, atleidimą, supratimą ir t.t.
Reikėtų turėti galvoje, kad būtent šiame amžiuje patirtis, susikaupusi mažyliui kontaktuojant su tėvais ir kitais šeimos nariais, tampa tuo moraliniu pagrindu, ant kurio formuojasi jo santykių su žmonėmis idealas.
Vaikų "kaukės"
Kai kurie mažyliai, norėdami valdyti ir vadovauti, kad ir kas bebūtų, labai greitai randa būdus, kaip išlošti bet kokia kaina. Per trumpą laiką jie baigia šiokią tokią gyvenimo mokyklą ir įsisavina kai kurias aksiomas, su kuriomis vėliau sulygina savo veiksmus.
"Gudruolis"
Tikriausiai gyvenimo pradžioje vaikas buvo verksnys. Greitai pastebėjo, kad jo ašaros brangiai kainuoja, jam skiriamas dėmesys, paguoda, glamonės, dovanos. Mažylis gali pasinaudoti ne tik tokiu apskaičiuotu "verkimo mechanizmu", bet ir kur kas plonesnėmis gudrybėmis: kai "skauda pilvą", galima neiti į vaikų darželį ir t.t.
"Diktatorius"
Jis turi ypatingų ginklų, kad pasiektų užsibrėžtus tikslus. Suaugusiesiems ne tik grasina – į pagalbą pasitelkia kietai sučiauptas lūpas, garsų riksmą, trepsėjimą kojomis. Atkaklus, pasitikintis savimi, tikintis savo jėgomis – kaip smauglys žvelgiantis į kiškutį. Ir iš tiesų tėvai šio pykčio neištveria – jiems geriau pasiduoti.
"Silpnutis"
Šis mažasis simuliantas suprato, kaip nuostabu būti bejėgiu, neišmanančiu, baikščiu ir netgi kvailu. Bet jis yra pakankamai sumanus, kad priverstų tėvus viską už jį padaryti. Mažylis pajuto savo tariamo silpnumo jėgą, verkšlenimas – pagrindinis jo koziris.
"Piktadarys"
Charakteringas tokio vaiko bruožas – smurto naudojimas. Jis pastumia kitą vaiką, prasivardžiuoja, mušasi ir spjaudosi. Jo leksikonas gąsdina visus aplinkinius. Jam patinka pistoletai, ginklai, peiliai ir lazdos. Šis vaikas pakankamai anksti suprato, kad sprogstamasis neapykantos ir baimės mišinys padeda valdyti žmones. Į jo nemalonę pirmiausiai patenka tėvai.
Manipuliatoriumi ne gimstama
Klaidinga manyti, kad mažylis už nosies gali vedžioti tik pernelyg patiklius, minkštus, viską atleidžiančius, gerus tėvus. Tikėtina, kad mažasis "artistas" galės valdyti suaugusiuosius, kurie:
- Jį kontroliuoja kiekviename žingsnyje ir griežtai auklėja;
- Piktnaudžiauja frazėmis: tu privalai, tu turi, tau reikėtų;
- Stengiasi reguliariai sukelti kaltės jausmą ("Man gėda dėl tavęs");
- Gąsdina aplinkinių reakcija ("Su tavimi niekas nedraugaus");
- Grasina, kad nebemylės;
- Skelbia bauginančias prognozes ("Užaugęs tu būsi tinginys, piktadarys, plėšikas").
Tokiais atvejais mažylis turi tapti manipuliatoriumi, kad visą laiką apsisaugotų ir pateisintų save.
Vaikai negimsta "artistais" ir į šį pasaulį ateina ne tam, kad taptų manipuliatoriai. Juos tokius nulipdo, padaro iš sveikų, normalių mažylių. Jie pirmąsias pamokas gauna iš jiems gyvybę padovanojusių žmonių, o paskui bandydami ir klysdami atranda silpnąsias gimdytojų vietas ir, esant reikalui, "taiko tiesiai į taikinį" arba "patempia reikalingą virvelę". Nereikia nieko gero laukti, jeigu šeimoje tėvai – marionetės, o vaikas – manipuliatorius.
