Jūsų vaiką užklupo itin nemalonūs išgyvenimai. Deja, dovanos ir pramogos, kuriomis suaugusieji dažnai bando kompensuoti mažyliui patiriamą stresą, nepadės. Tad ką gi daryti?
Kad ir kaip būtų apmaudu, tėvai ne visada gali apsaugoti savo vaiką nuo skaudžių išgyvenimų. Štai išeinate jūs pasivaikščioti prie judrios gatvės, ir tiesiog mažylio akyse automobilis partrenkia per gatvę bėgusį šunį. Vaizdas – ne silpnų nervų žiūrovams. Tad kad ir koks ramus bei susitvardantis būtų vaikas, tokiu atveju jis neišvengiamai patirs didelį stresą, psichologinę traumą. Arba jūs kylate liftu, šis užstringa.
Kad ir kaip stengtumėtės įtikinti vaiką, jog tai – nieko baisaus, jam gali prasidėti isterija. O pagaliau išsivadavus iš lifto nelaisvės mažylis dar kurį laiką bus verksmingas, išsigandęs ir... galbūt dar ilgai nenorės nei kilti, nei leistis liftu.
Dauguma tėvų, kurių vaikas patyrė stiprų emocinį sukrėtimą, stengiasi nukreipti jo dėmesį, prigalvoja pačių įvairiausių pramogų: kinas, pramogų parkas, dovanos. Tačiau vaikas tik dar giliau grimzta į savo niūrias mintis. Tada tėvai tabu paskelbia mažylį liūdinančias temas, ima elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Bet ir tai nepadeda – vaikas negali pamiršti to, ką matė ar patyrė, tad kone kas naktį sapnuoja košmarus, dažnai prabudinėja, jam sunku susikaupti. Kaip palengvinti jo patiriamą stresą?
1. Sukrėstas vaikas gali užsisklęsti savyje su savo šiurpinančiomis mintimis, vaizdiniais. Todėl pagrindinė tėvų užduotis – jį prašnekinti. Tegul jis pasakoja apie tai, ką matė, kad ir šimtą kartų. Psichologai, dirbantys su fizinį smurtą patyrusiais vaikais, mano, kad baisiausių epizodų vaikas nepamirš niekada.
Artimųjų užduotis – padaryti taip, kad tie įspūdžiai kuo greičiau „atvėstų“, susigulėtų. Ir ties šiuo tikslu teks padirbėti. Vaikas turėtų prisiminti ir papasakoti viską, ką patyrė, su nemaloniausiomis smulkmenomis, vėl išgyventi atmosferą, kurioje įvyko nelaimė. Pavyzdžiui, prisiminti, kokios spalvos mašina partrenkė šuniuką, kaip tuo metu buvo apsirengęs jis pats, kur ėjote, ką nešėtės ir pan.
Prisiminkite siaubo filmus: viena esminių šio žanro savybių – neparodyti siaubą keliančių būtybių detaliai, mat baisiausia yra tai, kas netikėta, paslaptinga, ko mes negalim iki galo įžiūrėti. Jei pamatysite pabaisą stambiu planu, net ir smulkiausias jo detales, jis bus nebe toks baisus.
Tas pats pasakytina ir apie realų gyvenimą. Jei vaikas atminty neatkurs detalaus įvykio vaizdo, tai už jį mintyse nupieš jo vaizduotė. O vaikiška fantazija gali nuskraidinti labai toli. Neleiskite jai įsišėlti, ir palengva reginiai praras savo „aštrumą“, mažylis nurims.
2. Praktika rodo, kad geriausiai atsikratyti streso mažiesiems padeda kūryba. Duokite vaikui popieriaus ir dažų, leiskite piešiniuose išlieti savo fantazijas. Tegul „išpiešia“ viską, kas susikaupė jo širdelėje. Dažnai psichinė trauma pati išsilieja popieriaus lape tamsiomis ar kraują primenančiomis dėmėmis, prievartos scenomis.
3. Streso situacijoje vaikui kaip niekada reikia emocinio kontakto su artimaisiais. Užsisklendusį savo mintyse mažylį turėtumėte kuo dažniau apkabinti, prisiglausti, glostyti ar tiesiog liesti. Tai ypač veiksminga su 4-5 metų vaikais. Tačiau švelnumo reikia ir dešimtmečiams bei paaugliams. Palengva vaikas jūsų glėbyje atsipalaiduos, aprims.
