Tik šiek tiek pakilusi kūno temperatūra tikrai nėra pavojinga – ji sudaro netinkamas sąlygas ligų sukėlėjams, o organizmą ginantiems elementams, priešingai, sukuria palankesnę aplinką. Vadinasi, esant pakilusiai kūno temperatūrai, greičiau žūsta bakterijos arba virusai ir sėkmingiau „darbuojasi“ imuninė sistema. Tėveliai vaiko karščiavimą turėtų priimti kaip gana gerą ženklą, rodantį, kad organizmas kovoja su infekcija arba kitomis uždegimą sukėlusiomis priežastimis.
Karščiavimas įtariamas tuomet, kai jis viršija normalią kūno temperatūrą. Žinotina, kad normali bazinė vaiko kūno temperatūra įvairiose vietose skiriasi, pavyzdžiui, pažastyje ji gali siekti ir šiek tiek daugiau nei 37 °C, o tiesiojoje žarnoje – net iki 37,4 °C. Kūdikėliams iki 3 mėnesių amžiaus karščiavimas įtariamas tuomet, kai kūno temperatūra viršija 38 °C, o nuo trijų metų amžiaus – 38,4 °C. Žinoma, literatūroje galima rasti įvairių karščiavimo klasifikacijų, tačiau reikėtų pradėti nuo vienos taisyklės: karščiavimas malšinamas tuomet, kai vaikas jaučiasi prastai arba karščiavimas yra itin ryškus ir kartais netgi pavojingas. Jei kūno temperatūra pakilusi tik šiek tiek ir vaikas nejaučia jokio diskomforto, tuomet karščiavimo mažinti nebūtina (dažniausiai kalbama apie kūno temperatūrą, neviršijančią 38,5 °C). Gydytojai rekomenduoja leisti vaiko organizmui pačiam susidoroti su ligos sukėlėjais.
Jei vaikelis jaučia diskomfortą arba temperatūra aukštesnė nei 38,5 °C, dažniausiai rekomenduojama mažinti karščiavimą paracetamoliu arba ibuprofenu (pavyzdžiui, Ibustar). Vaistinio preparato dozuotę ir farmacinę formą būtina pritaikyti kiekvienu individualiu atveju ir dėl vaisto vartojimo tartis su vaiko gydytoju arba vaistininku.
Tėveliai arba globėjai tikrai neturėtų paniškai išsigąsti pakilusios kūno temperatūros, nebent jie pastebėtų tam tikrų pavojaus ženklų – greitai blogėtų savijauta, vaikelis taptų vangus arba netgi nesąmoningas, kistų jo odos išvaizda, būtų pastebima dehidratacijos požymių, temperatūra būtų itin aukšta (didesnė nei 40 °C), jos nemažintų teisingai apskaičiuota antipiretikų dozė (beje, būtina žinoti, kad vaikams vaistai nuo karščiavimo dozuojami pagal svorį, o ne pagal amžių), karščiavimas nemažėtų 3-5 paras ir panašiai. Šiuo atveju į medicinos įstaigą būtina kreiptis kaip galima greičiau, ypač jei vaikelis dar kūdikis ar labai mažas vaikas.
Vienas dažniausių ir įprasčiausių žalingų karščiavimo požymių yra toks, kad karščiuojantis vaikas jaučiasi ne itin gerai – jį gali krėsti drebulys, kamuoti bendras negalavimas ir diskomfortas. Tokiu atveju rekomenduojama malšinti karščiavimą, tačiau būtina suprasti, kad karščiavimas – tai tik ligos simptomas, tad gydant ligą, jis natūraliai turėtų sumažėti ir leisti mums suprasti, kad vaikas sveiksta. Beje, kaip ir minėta prieš tai, dažnu atveju infekcijas vaikams sukelia virusai, o virusinės infekcijos antibiotikais negydomos, tad paprastai belieka tik simptominis gydymas, o vienas iš simptominio gydymo elementų ir yra karščiavimo, uždegimo bei skausmo malšinimas. Beje, vieniems vaikams karščiavimas gali būti žalingesnis nei kitiems. Pavyzdžiui, jis daug pavojingesnis tiems, kurie serga širdies ir kraujagyslių, plaučių, inkstų bei kitomis lėtinėmis ligomis, tad verta pakartoti, kad kiekvienu atveju geriausia tartis su vaikelio gydytoju ir ieškoti geriausių gydymo metodų.
