Pirmoje dalyje išsiaiškinome keletą svarbių dalykų apie vaikus ir jų auklėjimą. Aprašėme du pozityvaus auklėjimo principus. Šioje dalyje aprašysime likusius tris principus, kurie stipriai palengvins gyvenimą tiek tėvams, tiek vaikams.
Praėjusiąją straipsnio dalį galite rasti čia.
Principas nr. 3: gali rodyti neigiamas emocijas
Neigiamos emocijos - pyktis, liūdesys, baimė, gailestis, susierzinimas, nusivylimas, nerimas, varžymasis, pavydas, nuoskauda, nesaugumas, gėda – yra ne tik natūralus ir normalus dalykas, bet ir svarbi asmenybės augimo dalis.
Tėvai privalo išmokti suteikti vaikams tinkamų progų pajusti neigiamas emocijas ir jas išlieti. Neigiamos emocijos nieku gyvu nėra blogas dalykas, tik ne visuomet mums priimtina tai, kaip, kur ir kada vaikai jas išlieja.
Pykčio priepuoliai yra svarbi vaiko vystymosi dalis, tačiau vaikas turi suprasti, kada ir kur galima išsilieti. Kita vertus, nereikia vaiko versti slopinti pyktį, nes jis gali prasiveržti nepalankiausiomis aplinkybėmis.
Vaikai pozityviai auklėjami tuomet, kai tėvai jiems neprimeta atsakomybės už savo jausmus. Pajutę, kad jų jausmai ir už jų slypintis supratimo bei švelnumo poreikis sukelia nepatogumų tėvams, vaikai ima savo jausmus slopinti, praranda ryšį su savimi ir nebeišsiugdo sveikos asmenybės.
Pripažįstantys jausmų reikšmę „apšviestieji“ tėvai dažnai daro klaidą: pernelyg atvirai reikšdami savo jausmus, to moko ir vaikus. Geriausia mokyti vaikus suvokti jausmus išklausant ir supratingai padedant juos įvardyti.
Tėvai gali papasakoti vaikams, kaip jautėsi vaikystėje, kai tekdavo susidurti su kai kuriais gyvenimo sunkumais. Jeigu savo skausmu dalijatės su vaikais, jie pasijunta už tai atsakingi. Vaikai ima save kaltinti ir nebesusigaudo, ką jaučia patys. Galiausiai jie atitolsta nuo tėvų.
Mokydamiesi jausti ir reikšti neigiamas emocijas, vaikai geba jausti save kaip individą, išsiugdo stiprų asmenybės pojūtį, pamažu ima skleistis jų kūrybingumas, intuicija, sugebėjimas mylėti, kryptingumas, pasitikėjimas savimi, džiaugsmas, atjauta, sąžinė, sugebėjimas pasitaisyti suklydus.
Visų šių laimingo gyvenimo įgūdžių pagrindas yra žmogaus mokėjimas suvokti savo jausmus ir išsakyti neigiamas emocijas. Laimingi žmonės kenčia ko nors netekę, tačiau atsitiesia, nes sugeba išlieti neigiamas emocijas.
Dauguma nelaimingų žmonių gyvena nieko nejausdami, sprendžia vadovaudamiesi negatyviais jausmais arba visai juose susipainioja. Kiekvienu atveju jiems buvo sutrukdyta įgyvendinti savo svajones.
Principas nr. 4: gali daug norėti
Pernelyg dažnai vaikai verčiami manyti esą blogi, savanaudžiai arba išlepinti todėl, kad per daug nori, arba todėl, kad nusimena negavę, ko nori. Užuot leidę vaikams daug norėti, tėvai skuba mokyti juos dėkingumo.
Pozityviai auklėjami vaikai išmoksta prašyti taip, kad neįskaudintų kitų. Tuo pat metu tėvai mokosi, kaip ramiai atsisakyti patenkinti jų prašymą. Vaikai nebijo prašyti, ko nori, jeigu žino, kad nebus sugėdyti.
Nesijausdami laisvi galį paprašyti to, ko nori, vaikai niekuomet nesupras, ką jie gali gauti, o ko ne. Be to, prašydami neįtikėtinai greitai išmoksta derėtis. Dauguma suaugusiųjų visiškai nemoka to daryti. Jeigu vaikams leidžiama prašyti, ima skleistis jų sugebėjimas gauti tai, ko nori. Suaugę jie nebepasitenkins neigiamus atsakymu.
Leisdami vaikui prašyti daugiau, ugdote jo sugebėjimą kryptingai siekti tikslo ir galios gyvenime. Pernelyg daug moterų šiandien jaučiasi bejėgės, nes joms nebuvo leista prašyti daugiau. Jas mokė labiau rūpintis kitų poreikiais ir gėdijo už tai, kad negavusios, ko joms reikia ar norisi, nusimindavo.
Jeigu mergaitėms reikia leidimo prašyti daugiau, tai berniukai tikisi tam tikros paramos, kai jie negauna daugiau. Gana dažnai berniukas užsibrėžia tikrai didelių tikslų, o tėvai, nenorėdami, kad jų sūnus nusiviltų, mėgina jį nuo jų atkalbėti. Jie nesupranta, jog kur kas svarbiau nei pasiekti tikslą yra išmokti įveikti nusivylimą jo nepasiekus, kad vaikas pajėgtų atsitiesti ir vėl galėtų jo siekti.
Mergaitėms reikia padėti išmokti prašyti, o berniukams – jausti. Tai geriausiai pavyksta, kai berniukų klausiama, kas nutiko, ir labai stengiamasi nepatarinėti ir nesiūlyti savo „pagalbos“. Pernelyg atvira užuojauta berniuką gali atstumti, todėl jis nepapasakos, kas nutiko.
Principas nr. 5: gali prieštarauti, bet nepamiršk, kad tėtis ir mama yra šeimininkai
Vaikams reikia leisti prieštarauti, bet taip pat svarbu, kad jie žinotų, jog už viską atsako tėvai. Gavę leidimą daug norėti, derėtis ir prieštarauti, vaikai pasijunta turį daug galios tėvams, o tai juos gadina. Todėl dauguma tėvų bijo suteikti vaikams per daug galios.
Didžiausi nesupratimai kyla dėl to, kad vaikai šiandien turi per daug laisvės. Tėvai jaučia, jog vaikai nusipelno turėti daugiau laisvės, tačiau nemoka būti šeimininkai. Jeigu tėvai nesinaudos pozityvaus auklėjimo metodais, vaikai taps įnoringi, savanaudžiai, irzlūs. Galios suteikimas vaikams veiksmingas tik tuomet, kai tėvai išlieka padėties šeimininkai.
Savo valios ir norų koregavimas vadinamas paslaugumu, o paklusimas kitų valiai ir norams – nuolankumu. Pozityviais auklėjimo metodais siekiama vaikų paslaugumo, o ne nuolankumo. Negerai, kai vaikai paklūsta tėvų valiai nesivadovaudami savo protu ir jausmais.
Jeigu vaikams leidžiama priešintis, vystosi jų asmenybė ir ugdymas paslaugumas. Nuolankūs vaikai tik vykdo įsakymus; jie nemąsto, nejaučia ir nedalyvauja bendroje veikloje. Paslaugūs vaikai bendrauja visa savo esybe, todėl gali tobulėti.
Įnoringą arba „išlepintą“ vaiką reikia dažniau vieną uždaryti kambaryje. Tačiau paaugliui kartais to nepakanka. Tada jam galima pasiūlyti kartu su suaugusiu žmogumi pakeliauti po menkai išsivysčiusius kraštus, miškus arba pagyventi pas mylimą tetą, dėdę, senelius.
Tai jam padeda vėl pajsuti savo asmenybę ir tėvų vadovavimo poreikį. Pasijutęs tėvų nekontroliuojamas, tačiau priklausomas nuo kitų žmonių paauglys tampa nuolankesnis. Jis vėl pajunta, jog jam reikia tėvų, kuriems trokšta būti geras.
Vaikai iš prigimties turi pagrindinę direktyvą. Giliai širdyje jie nori įtikti tėvams. Pozityvūs auklėjimo įgūdžiai sustiprina šią direktyvą taip, kad vaikai mielai paklūsta tėvų valiai ir norui. Kad ši lanksti tendencija būtų subalansuota, vaikams reikia leisti prieštarauti. Prieštaraudami jie išsiugdo sveiką savo asmenybės pojūtį.
Šis tekstas yra paremtas Džono Grėjaus (John Gray) parašyta knyga „„Vaikai kilę iš dangaus", kurią yra išleidusi „Alma Littera“ leidykla.
Karolina Gintalienė
