Šiandien ji sako, kad jaučiasi kaip vietinė kaunietė – pirmiausia todėl, kad iš lietuvių išmoko neskubėti be reikalo ir vengti streso, itin būdingo jos tautiečiams.
Rūpintis tėvais ir seneliais yra pareiga
Į Lietuvą gyventi Lingling persikėlė kartu su vyru lietuviu, su kuriuo ji susipažino Pekino olimpinių žaidynių metu. Po trejų metų pora susituokė ir nutarė persikelti gyventi į Kauną. Moteriai iškart itin patiko Kauno Senamiestis, jo graži architektūra, draugiški šalies žmonės.
Patiko ir vietinis maistas, nors kai kuriems kinams cepelinai ir kiti riebūs patiekalai nėra prie širdies.
Pati Jian Lingling yra kilusi iš Kinijos pietų, kur paplitęs šviežias maistas, tuo tarpu lietuviška virtuvė artimesnė patiekalams šalies šiaurėje – šiame Kinijos regione maistas taip pat „sunkus“, gausus, kaloringas, o ryžius populiarumu pranoksta kviečiai.
Kalbėdama apie atrastus kultūrinius skirtumus, moteris pirmiausia pabrėžia šeimos santykius. Kinijoje įvesta taip vadinama vieno vaiko politika, siekiant mažinti gimstamumą, todėl vienoje šeimoje vienu vaiku rūpinasi net šeši žmonės: tėvai ir seneliai. Vaikui suaugus, situacija apsiverčia – vienam žmogui tenka rūpintis šešiais.
„Kinijoje vaikams užaugus tenka labai daug įtampos. Iš jų reikalaujama pagarbos ir rūpesčio, atsakingumo prižiūrint senstančius tėvus ir senelius. Tuo tarpu čia, Lietuvoje, susidariau įspūdį, kad žmonėms nepatinka rodytis bejėgiais, negalinčiais patiems savimi pasirūpinti“, – svarstė Jian Lingling.
Atvykusi į Lietuvą Lingling taip pat pastebėjo, kad čia nėra taip įprasta suaugusiems vaikams finansiškai remti tėvus – bent jau ne taip, kaip jos gimtojoje Kinijoje, kur tai laikoma pareiga. Kita vertus, dėstytoja pažymi, jog pastaruoju metu Kinijos žmonės vis turtėja, netrūksta atvejų, kai tėvai vaikams patys palieka daug turto.
Kinijoje skuba visi ir visur
Sunkiausia viešniai iš Kinijos buvo apsiprasti su šalies dydžiu – nieko nuostabaus, mat Lingling gimtinėje yra net 31 atskiras regionas, vadinamas provincija (ir dar 4 specialios savivaldybės), o kiekvienoje provincijoje yra miestų, kurie dydžiu prilygsta ar pralenkia visą Lietuvą.
„Lankiausi Molėtuose, Kėdainiuose, kituose mažuose miesteliuose. Keisčiausia, kad jūs juos vadinate miestais, nors jie net mažesni už kaimus“, – šypsosi moteris.
„Tačiau, kaip bebūtų, po daugiau nei šešerių metų gyvenimo Lietuvoje jaučiuosi beveik vietinė – žmonės čia niekur neskuba, o tuo tarpu Kinijoje skuba visi ir visur: tiek dirbdami, tiek susitikdami su draugais.
Kiekviena minutė vertinama pinigais. Tai sukelia labai daug streso“, – paaiškino Lingling.
Jian Lingling pritaria paplitusiai nuomonei, jog lietuvių kalba užsieniečiams yra didelis iššūkis – juolab kinams, kadangi lyginant su lietuvių, kinų kalbos gramatika yra be galo paprasta: nėra asmenavimo, žodžiai neturi linksnių, giminės, skaičiaus ar laiko.
„Vyras nuo pat pirmų metų mane skatino mokytis lietuvių kalbos. Pramokau ir dabar stengiuosi bendrauti lietuviškai su tais, kurie nekalba angliškai, tačiau tai nelengva“, – prisipažįsta pašnekovė.
Įsteigė kinų kalbos klubą
Jian jau penkerius metus dėsto savo gimtąją kalbą studentams Vytauto Didžiojo universitete, kuriame kalboms skiriamas ypatingas dėmesys – čia ne tik visiems studentams, bet ir visuomenei, verslo įmonėms ir mokytojams siūloma mokytis net 30 kalbų, o kursus veda gimtakalbiai dėstytojai.
Šį semestrą Jian Lingling įsteigė naują VDU kinų kalbos klubą, kuriame galima neformalioje aplinkoje mokytis kinų kalbos ir pažinti įvairias Azijos šalių kultūras: Kinijos, Japonijos, Šiaurės Korėjos ir kitas.
„Studentai man dažnai sako, kad kiniškai kalba tik paskaitose, niekur kitur neranda galimybės šią kalbą praktikuoti. Todėl šis klubas yra skirtas ir jiems, kad daugiau nebeturėtų tokio pasiteisinimo“, – juokėsi moteris.
Neseniai Jian Lietuvoje kartu su kita VDU kinų kalbos dėstytoja Wang Jingyang išleido pasakų knygą „Karališko tigro kailio apsiaustas“, kurioje lietuvių ir kinų kalbomis pasakojama mongoliška pasaka.