Redas Diržys
Pradėsiu drastiškai – atvykęs į Urugvajų nustebau neradęs nieko, su kuo man asocijavosi Pietų Amerika. Su kiekviena diena ten mano išankstinė nuomonė apie šią šalį, jos žmones, taip pat asmeniniai lūkesčiai negailestingai koregavosi. O labiausiai nustebau tame tolimame krašte atradęs labai daug Europos, ir pačiais atgrasiausiais aspektais. Pats šalies pavadinimas, išvertus iš vietos čiabuvių čarua genties vartotos gvaranių kalbos, reiškia „(nu)spalvotų paukščių upė“.
Iškalbingas ir faktas, kad XIX amžiaus pirmojoje pusėje šaliai išsikovojus nepriklausomybę ir paskelbus respubliką pirmasis „nacionalinės valstybės“ atliktas darbas buvo išžudyti visus gyvus likusius klastingai pasikviestus čarua genties indėnus1. Šiandien šalyje dominuoja baltaodžiai europietiškos kilmės gyventojai – juodaodžių nedaug ir jie visiškai marginalizuoti karinių chuntų ir diktatūrų valdymo laikotarpiu 1972–1984 metais.
Politika
Jau keleri metai po pasaulį sklando legendos apie stebuklingą Urugvajaus prezidentą José Pepe Mujicą, kuris 7-ajame dešimtmetyje dalyvavo ginkluotame „Tupamaros“ pasipriešinime ir buvo vienas iš šio judėjimo vadų (apiplėšinėjo bankus ir išdalydavo turtą neturtingiesiems, grobdavo ir žudydavo korumpuotus valdininkus, korporacijų vadovus ir pan.), buvo suimtas, kankinamas, keturiolika metų praleido armijos kalėjimuose itin žiauriomis sąlygomis, o šiandien tituluojamas neturtingiausiu pasaulio prezidentu (90 proc. savo atlyginimo perveda tiems, kurie gyvena skurdžiausiai, pats įsikūręs mažame namelyje prie Montevidėjo, augina daržoves ir gėles).
Dar gerokai iki kelionės man teko įsitikinti, kad šis žmogus kalba žmonių kalba, o ne tai, ką jie nori girdėti. Taip pat turi humoro jausmą, nes paprastai aukštus postus užimantys politikai labai mėgsta juokauti tokio jausmo neturėdami (ne išimtis ir šiandieninis Alytaus miesto meras). Pats J.Mujica į tokius dažniausiai Vakarų pasaulio žurnalistų paleistus apibūdinimus atsako itin sarkastiškai: „Nesu neturtingiausias, nes man nieko netrūksta – skurdžiausi yra tie, kuriems vis kažko neužtenka“, palydėdamas savo žodžius rankos mostu Vakarų pasaulio lyderių link. Be to, jis lieka ištikimas Lotynų Amerikos stiliui beatodairiškai kritikuoti JAV ir vadinamojo I pasaulio vykdomą agresyvią politiką. Arba kad ir prezidento pareigų palyginimas su ankštais batais, kuriuos nusimetus kojos atsigaus. Ypač daug simpatijų vakaruose J.Mujica užsitarnavo po ilgos kampanijos, kuri baigėsi marihuanos legalizavimu. Šiandien apie jį statomi filmai, rašomos knygos, su juo pageidauja susitikti ir fotografuotis pasaulinės žvaigždės.
Bet reikia pabrėžti, kad Urugvajus tiek sostinėje, kurioje gyvena pusė valstybės gyventojų, tiek likusioje dalyje nė iš tolo neprimena nei skurstančio, nei žmones skurdinančio krašto, kokias įprasta laikyti šio regiono valstybes. Anaiptol – tai labai brangi šalis, o žmonės joje gyvena oriai, deklaruoja socializmą ir tuo atvirai didžiuojasi. Nors niekam nekyla abejonių dėl prezidento retorikos2, tiesą sakant, šiuo metu gana atvirai pačiame Urugvajuje išsakoma ir abejonių dėl realių jo veiksmų, kurie kiek dviprasmiški ir netgi atvirai proamerikietiški (turiu galvoje JAV): kaip antai sprendimas priimti į šalį visus Gvantanamo kalinius. Yra ir daugiau signalų, kad prezidentas žaidžia dvigubą žaidimą. Pastaruoju metu Urugvajų itin pamėgę pasaulio politikos, kultūros ir ekonomikos elito atstovai – šalia Montevidėjo ant vandenyno kranto įsikūręs Punta del Estė yra lyg koks Majamio ir Las Vegaso hibridas... Čia kažkodėl nėra net paparacų...
Menas ir kultūra
Meno statusas Urugvajuje reikalauja išskirtinio dėmesio. Visų pirma jame labai akivaizdžios europinės šaknys. Būdama viena turtingiausių pasaulio šalių, Didžiosios depresijos metu prieš pat Antrąjį pasaulinį karą Urugvajus užsakė Italijoje ir importavo į Montevidėją daug natūros dydžio klasikinių skulptūrų kopijų, pradedant Michelangelo Dovydo (originalas Florencijoje) kopija, išlieta iš bronzos, Samotrakės Nikės marmurine natūralaus dydžio kopija. Šią tradiciją pristabdė karas, bet po jo išlietos ir nugabentos dar dvi bene seniausios ir įspūdingiausios Renesanso raitelių skulptūrų originalaus dydžio kopijos: Donatello „Gattamelata“ (originalas Padujoje) ir Verrocchio „Colleoni“ (originalas Venecijoje). Visos šios skulptūros buvo pastatytos Montevidėjuje.
Europoje mokslus baigęs nacionalinis skulptorius José Luisas Zorrilla de San Martinas beveik vienas per XX amžių pripildė Montevidėją ir kitas abiejų Amerikų valstybes tiek raitelių, tiek šiaip sėdinčių ar stovinčių generolų monumentų. Taigi galios kultas šioje šalyje labai akcentuotas istoriškai ir vizualiai įtvirtintas, ką jau kalbėti apie po visą šalį išmėtytas ispanų ir portugalų statytas tvirtoves, menančias šio žemyno kruviniausius laikus.
Labai simptomiška, kad šiandieninė šalies valdžia ne itin remia profesionaliąją kultūrą. Didžioji dalis kolekcijų – privačios, kultūros mecenatai taip pat privatūs. Šiuolaikinis menas remiamas epizodiškai ir dažniausiai išnaudojant tarptautinių fondų, Vakarų Europos šalių ir JAV paramą. Iš tiesų galima sakyti, kad šiuolaikinio meno scena šioje šalyje nefunkcionuoja, o kultūra apskritai tiek istoriškai, tiek šiuo metu absoliučiai centralizuota sostinėje, kurioje sukasi tik kultūrinė buržuazija ir išvystyto kapitalo šalių diplomatiniai korpusai, – regis, šitoje srityje jie turi akivaizdžių interesų. Į tokią parodą buvau kviestas ir aš, nes organizatoriai kėlė naivų tikslą priartinti Urugvajų prie šiandieninės meno rinkos, kuri labai intensyvi Europoje ir JAV, – mes padarėme parodą, bet ne tai svarbiausia mano patirtis toje šalyje.
Šiaip jau vizualieji menai atliekami pagal privačius užsakymus viešbučiams, privačioms kolekcijoms. Sėkmingi menininkai dėsto dailės aukštojoje mokykloje3, kurios studentus skatina įgyvendinti savo darbus... tiesiog gatvėje, nelegaliai. Studentai – su jais man teko daug bendrauti – atvirai bodisi tokių reiškinių kaip galerijos (jų Urugvajuje apskritai nėra), nes laiko jas mirusiu reikalu. O grafičiai Montevidėjuje – atskira kalba: visas miestas tiesiog nuklotas pačiais įvairiausiais užrašais, piešiniais, sienine tapyba, turinčia šmaikščių komentarų. Viskas labai gyva, tiesiog pulsuoja gyvastingumu. Būdamas tokioje vietoje akimirksniu suvoki, ką reiškia, kai miestas priklauso žmonėms. Žmonėms, kurie šneka(si), barasi, ironizuoja, abejoja, – tai matai ir supranti jau gatvėje. O reklamos jokios nėra... beveik nėra. Tiesiog ji nedominuoja. Nei politinė, nors buvo pats rinkimų į parlamentą kampanijos įkarštis, nei ekonominė. Dar smagiau, kad politinės partijos savo rinkiminę propagandą irgi atlieka per grafičius.
Ir kaip nepalyginsi Montevidėjo su šiandienine policine Europa, kurios integralia dalimi tampa ir Alytus, – svarbiausia švarios trinkelės, o žmones, jeigu jie kenks trinkelėms, išvarysime, nubausime, prigrasinsime. Ir kamerų niekur mieste ten nematyti, o žmonės jaučiasi saugūs labiau nei bet kur, kur teko kada lankytis. Ir niekas nesuka galvos dėl paklypusių šaligatvio plytelių ar laiko nudilinto granitinio bruko gatvėse. O prezidentas J.Mujica sužinoti, ką žmonės apie jį galvoja, gali tiesiog gatvėje – visi rašo, ką nori.
Tik pabandykime įsivaizduoti, kaip būtų smagu Alytuje pradžioje tiesiog kad ir ant savivaldybės administracijos pastato (vieno iš labiausiai nevykusių architektūrinių statinių mieste) sienų rašyti, ką galvoji apie miesto valdžios atstovus, partijas, orą, medžių kirtimą, socialines problemas, dalytis džiaugsmais, liūdesiu... Kažkada buvau apie tai užsiminęs vienoje vietinės televizijos laidoje, tai mane užsipuolė pati laidos vedėja, kad tai absoliučiai neįmanoma, nes – reikia tik pagalvoti – kokios bjaurastys tuomet pasipiltų ant tokių gražių ir švarių sienų. Nenorėčiau su tuo sutikti, nes man nepriimtinas žeminantis požiūris į miesto gyventojus, ypač tų, kurie kaip žurnalistai mėgsta tapatintis su „paprasto žmogaus žiūros tašku“ – t. y. būti „neutralūs“. Panašios nuomonės laikosi ir valdžios atstovai. Labai panašiai mąstė ir Trečiojo Reicho vadovai, kurių veiklą dar 4-ajame dešimtmetyje charakterizavo Walteris Benjaminas bene pačiu trumpiausiu fašizmo apibūdinimu – tai politikos estetizavimas. Šiandien to apstu Alytuje ir vis dar daugėja... Kas darosi Alytuje, labai akivaizdžiai pajutau tiek viešėdamas Montevidėjuje, tiek iš jo sugrįžęs.
Candombe
Dar vienas reiškinys, kurį noriu aprašyti, – tai sunkiai nusakomas aistros šokti koncentratas šalyje. Apie konservatyviųjų baltaodžių aistrą šokti urugvajietišką tango, kiek nuosaikesnį nei argentinietiškas, nesiplėsiu. Reikia paminėti ir daugiau kaimiškosios tradicijos – tokio savotiško folklorinio stiliaus dainavimo ir šokio simbiozės – murgos egzistavimą. Šis šokis taip pat yra vienas iš kasmetinio karnavalo elementų. Bet pats išskirtiniausias reiškinys – candombe. Afrikietiškos kilmės Urugvajaus gyventojai per kelis šimtmečius sugebėjo sukurti ištisą kultūrinę tradiciją, kuri išaugo iš prigimtinio ritmo pojūčio. Iš būgno mušimo ritmų net ir po dešimtmečių tos pačios genties atstovai atpažindavo savo giminaičius, nes į vergiją gabenami dar jų protėviai buvo taip išsklaidyti, kad negalėtų tarpusavyje bendrauti ir priešintis. Ilgainiui, pastebėję būgnų ritmuose akivaizdžią grėsmę baltųjų vergvaldžių prievartos režimui, pastarieji bandė įvairiais būdais drausti šį žanrą, tačiau akivaizdu, kad pastangos buvo bergždžios.
Nors oficialiai priimta sakyti, kad candombe yra kultūrinis reiškinys ir viena esminių kasmetinio karnavalo dalių, aišku, jog tai labai svarbus juodaodžių gyventojų solidarumo politinis reiškinys, kurį jie praktikuoja nuolat. Karnavalas tėra spektaklis, o kiekvieną savaitę Montevidėjo Sur ir Palermo rajonuose ketvirtadieniais, penktadieniais, šeštadieniais ir sekmadieniais nuo 18 val. vykstantys masiniai būgnijimai bei šokiai gatvėse yra kur kas galingesnis reiškinys – jį man teko patirti pačiam.
Viskas prasideda labai natūraliai – tiesiog renkasi žmonės su dideliais būgnais, rikiuojasi, susikuria laužą gatvėje ir virš jo laiko būgnų aptemptas odas, kad šios dar labiau įsitemptų. Pamažėl renkasi žmonės. Girdėti pavieniai būgnijimai. Kažkuriuo momentu būgnamušiai – nuo 50 iki 80 žmonių – pradeda rikiuotis į gana aiškią rikiuotę ir sutartinai muša į taktą. Ir ima lėtai mindžikuoti, judėdami lėtai, bet labai tolygiai viena kryptimi tolyn pasirinkta gatve. Priekyje būgnininkų vienas po kito įsilieja šokėjai – daugiausia juodaodžiai, bet ne vien – kaip mano bičiulis Kike įvardijo, čia renkasi visi, kurių širdys „juodos“. Aš jaučiausi labai gerai tarp tų žmonių. Kurtinančiu ritmu pulsuojanti besikraipančių kūnų masė lėtai, bet užtikrintai judėjo iš vienos gatvės į kitą, prasisukdama tarp automobilių ir šluodama praeivius į tarpuvartes, – buvo smagu.
Po kokios valandos eisena sustojo pertraukai. Vėl kūrė laužus, kaitino būgnus, daugelio būgnininkų rankos ir pirštai, o kai kurių ir klubai kraujavo, jie rišosi juostomis, klijavosi pleistrais, lyg tai būtų elementari kasdienė praktika. Braziliškos kilmės muzikantai šoko kapueirą, žmonės bendravo. Dar po valandos vėl visi sustojo ta pačia tvarka, ir prasidėjo antroji dalis – tuo pačiu keliu atgal. Temo. Žmonių daugėjo – buvo jau keli šimtai. Ir kiekvienoje gatvėje dar pasipildydavo. Tiek tarp šokančių, tiek tarp būgnininkų buvo paties įvairiausio amžiaus žmonių: ir visai dar vaikų, ir senolių. Šoko ir mamos su kūdikiais, pakabintais ant krūtinių ar vežimėliuose. Didinga!
Praėjus kelioms valandoms ir jau atsigavus nuo įspūdžių, mano bičiulis menininkas Martinas iš Čekijos prisipažino, kad tokią žmonių bendrystę gatvės renginyje jam teko pajusti tik Alytuje per meno streiko bienales, tik čia policijos niekas nekviečia... Ir jokių simbolių – tiesiog gyvenimas!
Vėliau sužinojau, kad būtent šituose Montevidėjo rajonuose tradiciškai gyveno juodaodžių bendruomenės, kurios buvo palaipsniui išgyvendintos į miesto pakraščius. Candombe tapo šių žmonių teisėto sugrįžimo į savo teritoriją reikalavimu, nors UNESCO tai bando utriruoti iki nacionalinio kultūrinio elemento statuso. Deja, kultūra tėra tai, kas lieka po to, kai visa, ką dar buvo galima suprasti, jau pamiršta.
1 1831 m. Urugvajaus valdžia – daugiausia ispanų ir italų kilmės baltaodžiai įvykdė genocidą prieš čarua genties žmones: visi vyrai buvo išžudyti, o moterys ir vaikai atiduoti ispanų ir kreolų šeimoms. Keturi likę gyvi indėnai buvo išgabenti į Paryžių ir naudojami kaip tyrimų objektai bei vėliau uždaryti narve zoologijos sode.
2 J.Mujica mėgsta žiniasklaidą, ir žiniasklaida mėgsta jį – kiekvieną rytą nuo 7 val. jis valandai okupuoja eterį savo pamąstymams apie aktualijas, visą dieną galima skaityti apie jį ir jo paties žodžius spaudoje, o vakare stebėti, ką jis sako per televiziją.
3 Urugvajuje nėra bakalaurų, magistrų laipsnių sistemos, o laikosi panašios į galiojusiąją TSRS, kuri, atmetus visus mus su represine sistema saisčiusius ryšius, visgi yra stebėtinai progresyvi.
