Industrinis tyrinėjimas, arba industrinis turizmas („Urban Exploration“), išpopuliarėjo 1980-aisiais, kai jam didelį dėmesį pradėjo skirti žiniasklaida.Išskiriamos kelios industrinio turizmo šakos.
Apleistų objektų (pastatų, gamyklų ar net ištisų miestų) tyrinėjimas yra viena populiariausia industrinio turizmo šaka. Manoma, kad jo populiarumą lemia tai, jog ši tyrinėjimo rūšis nėra tokia pavojinga kaip kitos, nors ir užsiimant tokia veikla tyko pavojai: gali įgriūti apleistų pastatų konstrukcijos, apkandžioti benamiai šunys, senų gamyklų teritorijos gali būti užterštos įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Kai kuriose šalyse apleistų objektų tyrinėtojai veikia atvirai, viešai skelbdami objekto nuotraukas ir jo vietą, kai kuriose – slaptai, publikuodami tik objekto vidaus nuotraukas, nenurodydami, kur jis yra, kad apleistas pastatas nesulauktų valdžios ar kitų industrinių turistų dėmesio.
Apleistų objektų tyrinėjimas irgi turi siauresnio profilio šakas, pavyzdžiui, apleistų religinių objektų tyrinėjimas (ši kryptis labiau būdinga buvusiai SSRS teritorijai, nes sovietų laikais daug bažnyčių ir kitų religinių objektų buvo paversti sandėliais, o vėliau palikti likimo valiai).
Viena industrinio turizmo šakų yra saugomų objektų tyrinėjimas. Čia svarbiausia nepastebėtam patekti į saugomą teritoriją. Ši industrinio turizmo rūšis yra susijusi su pavojais – patekimas į saugomą objektas visada yra neteisėtas, bet būtent tai ir traukia šios „sporto šakos“ entuziastus, suteikia daugiausiai adrenalino.
Nemažai industrinių tyrinėtojų domisi požemiais. Požeminių statinių (pramoninių tunelių, drenažinių, kanalizacijos sistemų, rūsių ir pan.) tyrinėjimas taip pat išskiriamas kaip atskira industrinio turizmo šaka ir net turi pavadinimą – diggeringas.
O štai roofingo atstovai elgiasi atvirkščiai, nei diggeringo mėgėjai. Pastarieji leidžiasi gilyn, o roofingo atstovai stengiasi pakilti kuo aukščiau. Lietuviškai šios industrinio turizmo šakos atstovus greičiausiai reikėtų vadinti laipiotojais stogais. Roofingo entuziastai stengiasi užsikarti ant aukščiausių miesto pastatų stogų, jų laipiojimo objektais tampa ne tik pastatai, bet ir kranai, antenos, tiltai. Tai labai pavojinga industrinio turizmo rūšis, juolab kad dažnai nenaudojamos jokio apsaugos priemonės, be to, neretai į objektus ropštis tenka nelegaliai. Roofingas – tai romantika, nepakartojami miestų vaizdai, kurių paprastas žmogus niekada nepamatys. Kiekvienais metais atsiranda vis daugiau roofingo gerbėjų.
Siūlome susipažinti su 22 metų Maskvos gyventoju, industriniu alpinistu ir fotografu Maksu Polatovu. Beje, tai nėra tikra šio vyruko pavardė. Makso tikslas – aukščiausi Maskvos objektai. Daugelį jis jau yra įveikęs, todėl jo akys krypsta į antrą pagal dydį Rusijos miestą – Sankt Peterburgą, kuris laikomas net įdomesniu industrinio alpinizmo atstovams nei Maskva. Pasak Makso, daug nuotraukų, kurias jis yra padaręs Maskvoje, fotografuotos didesniame nei 100 m aukštyje.
„Ant pastatų ir kitokių konstrukcijų aš karstausi nuo 17 metų, – pasakoja Maksas. – Daugelis mane laiko psichu, tačiau kai guliu ant stogo, prie pat jo krašto, ar kai persisveriu per kokią konstrukciją, visas mintis koncentruoju į savo kūną ir visada numatau būsimus žingsnius. Aš nebijau ir privalau būti šaltakraujiškas. Tačiau nepatarčiau kitiems kartoti mano triukus be specialaus pasiruošimo. Yra mano nuotraukų, darytų 120–130 m aukštyje, yra ir tokių, kurios darytos 180 m aukštyje. Suprantu, kad mirtis eina mano pėdomis, bet stengiuosi jos nesutikti.“
Maksas Polatovas ir jo draugai laipiotojai dažnai susiduria su teisėsaugos pareigūnais, nes visa tai, ką jie daro, yra nelegalu. „Nenoriu pasakoti, kaip mes patenkame ant stogų, nes, kaip ir fokusininkas, negaliu atskleisti visų paslapčių. Daugelis mūsų triukų yra nelegalūs ir už tai mus gali areštuoti. Paprastai stengiamės būti nematomi. Tačiau būna ir išimčių – kai kurios didelės kompanijos leidžia užsikarti ant joms priklausančių dangoraižių stogo“, – pasakoja Maksas.
Makso teigimu, ekstremalus urbanistinis alpinizmas yra jaunimo subkultūros dalis, kiekvienais metais vis daugiau jaunuolių įsilieja į jų gretas. „Aš niekada nebijojau aukščio, atvirkščiai, visada norėjau užsikarti kuo aukščiau ir pamatyti pasaulį iš kito taško. Pradėjau fotografuoti savo triukus – mano darbai sudomino daugelį tiek Rusijoje, tiek užsienyje. Reikia pasakyti, kad per paskutinius kelerius metus urbanistinio alpinizmo populiarumo kreivė šoktelėjo vertikaliai aukštyn. Mano svajonė – Niujorkas. Urbanistiniams alpinistams šis miestas – tikras rojus“, – teigia Maksas Polatovas.
