Lvive, didžiausiame Ukrainos vakarų mieste, Orest gyvena nuo vaikystės, o šiandien čia kartu su žmona liko tam, kad galėtų kovoti už Ukrainos laisvę. Ginklo į rankas jis neima, tačiau skleidžia žinią apie tai, kas iš tiesų vyksta jo gimtinėje.
Vietoj to, kad bėgtų, grįžo
Orest matęs daug pasaulio ir prieš pat Rusijos invazijos į Ukrainą pradžią buvo išvykęs – dienas leido Kalnų Karabache, karo zonoje. Tačiau vasario 20-ąją jis grįžo į Lvivą.
„Mačiau tikruosius karo rezultatus, mačiau, ką tai padaro žmonėms ir jau buvo gana aišku, kad karas Ukrainoje greitai prasidės. Todėl grįžau, norėjau būti čia, su savo žmonėmis, šeima, išgyventi visa tai kartu su tautiečiais ir priešintis. Vietoj to, kad išvykčiau, aš grįžau“, – sako jis.
Vasario 24-ąją, kai prasidėjo Rusijos kariniai veiksmai, jis jau buvo Lvive. Pabudus dėl žinios apie prasidėjusį karą, nei vienas nesijautė saugus.
„Ukrainos invazija prasidėjo nuo 70 bombardavimų visoje šalyje. Žinant, kad Ukraina yra didelė šalis, žmonės buvo šoke, kad tokia didelė teritorija gali tapti taikiniu. Manėme, kad raketos negali skristi taip toli, daugiau nei 1000 kilometrų, bet buvome neteisūs.
Žmonės buvo strese, prasidėjo masinė panika, žmonės tiesiog bėgiojo gatvėse, bankomatuose bandė išsiimti grynųjų pinigų, pildė automobilių bakus, pirko viską, ko galėjo prireikti“, – pirmąją Rusijos karo Ukrainoje dieną prisimena jis.
Prabėgo daugiau nei mėnuo, o Orest vis dar gimtinėje. Kartu su juo liko ir žmona Marta. Sako, jei turėtų vaikų, galbūt viskas būtų kitaip, tačiau abu priėmė sprendimą nepaleisti vienas kito rankos net vykstant karui:
„Daugelis mano šeimos moterų išvyko – mano mama, dvi seserys ir dukterėčia. Bet mano žmona liko su manimi. Didžiausia trauma buvo mažiems vaikams, ypač kai pradeda kaukti sirenos ir jie turi bėgti į bunkerius.“
Pirmosios dienos – siaubingos
Pirmosios karo dienos buvo siaubingos, žmonės panikavo ir nežinojo, kas jų laukia, nors, kaip sako Orest, ir dabar niekas nežino, kaip pasisuks įvykiai.
„Didžiausia grėsmė, žinoma, buvo žmonėms pietuose, Charkivo, Mariupolio, Černihivo, net kai kurių Kyjivo priemiesčių gyventojams. Jie matė, kaip į jų namus skrenda raketos, kai gyveni tokiose sąlygose, suprantama, kad norisi kuo greičiau bėgti ir gelbėtis“, – pasakojo O. Zub.
Ir žmonės bėgo – susidarė dešimčių kilometrų automobilių spūstys, nes visi, pajutę baimę, skubėjo ten, kur saugu. Šiandien, kai karas tapo nauja ukrainiečių realybe, kai kurie grįžta, tačiau 4 milijonai žmonių prieglobstį rado kitose šalyse.
„Žmonės stovėjo spūstyse kelias dienas, kai kurie neturėjo pakankamai kuro, todėl turėjo palikti automobilius ir eiti pėsčiomis. Per 3 valandas jie pajudėdavo po kilometrą. Be to, žmonės masiškai pradėjo judėti į vakarus.
Ar tai buvo geriausias sprendimas? Jeigu žmonės būtų žinoję, kas jų laukia po mėnesio, greičiausiai, geriausias sprendimas būtų buvęs bėgti į Ukrainos vakarus. Bet visi buvo šoke ir nežinojo, kur nukris kita bomba, todėl norėjo kaip įmanoma greičiau pabėgti“, – svarsto pašnekovas.
Bunkeryje visi kaip šeima
Lvivo gyventojų skaičius nuo karo pradžios išaugo maždaug ketvirtadaliu. Vyras sako, kad tai didžiausia demografinė krizė nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Nors ir čia, Lvive, nėra visiškai saugu.
„Pirmąją karo savaitę bėgdavome slėptis į bunkerį, bet tada pagalvojome, velniop, mes norime gyventi kiek įmanoma normalesnį gyvenimą. Nustojome bėgti į bunkerį, nes tai sukelia per daug streso.
Jei pasigirsta sirenos, bėgame į koridorių, kurį nuo gatvės skiria dvi sienos. Slepiamės čia 2-3 kartus per dieną, o jei sirenos pradeda kaukti naktį, turime tam koridoriuje pasidėję čiužinį, kad galėtume saugiai miegoti“, – apie gyvenimo kasdienybę pasakojo O. Zub.
Pirmosiomis karo dienomis Marta buvo ta, kuri rūpindavosi, kad visi saugiai pasiektų rūsį. Besislepiantiems su vaikais buvo žymiai sunkiau – jie jautė didžiulę baimę, o ir daiktų reikėjo susidėti dvigubai daugiau.
„Svarbiausia yra su savimi turėti viską. Jeigu pastatas būtų susprogdintas, turi būti pasiruošęs išgyventi bent kurį laiką. Aš įsidėdavau savo kompiuterį ir kitą techniką, šiek tiek drabužių bent savaitei, būtinai pirmosios pagalbos vaistinėlę“, – ką dėdavosi į kuprinę vardijo vyras.
Bunkeryje visi kaip šeima – dalijasi viskuo, ką turi, kartu verkia, liūdi ir bijo, tačiau ieško ir šviesių momentų, juk čia bent trumpam yra saugūs.
Lvive gyvenimas pamažu grįžta į savas vėžes, nors ir šis miestas tampa Rusijos taikiniu. Kovo mėnesį bombarduota kuro saugykla, esanti vos už 3 kilometrų nuo vyro namų – pro langą matėsi didžiulis dūmų debesis, uždengęs pusę miesto.
„Tai nebėra vietinis konfliktas“
Nors Orest rodo, kad Lvive gyvenimas vyksta įprastai, tai, ką tenka patirti jo draugams – išgyvenimai, kurių niekas nelinkėtų net didžiausiam priešui:
„Mano draugės šeima neseniai pabėgo iš Mariupolio, situacija ten labai bloga, miestas yra apgultas jau mėnesį. Daugelis žmonių pabėgo, nes ten nieko nebeliko – 90 proc. pastatų sugriauti. Sunku įsivaizduoti, kas ten vyksta.
Turiu draugų, kurie evakavosi iš Irpino. Vienas jų dabar yra Lvive, jis dvi savaites gyveno bunkeryje ir tik 15 minučių per dieną iš ten išeidavo, kad galėtų nusiprausti. Šie žmonės išgyveno baisius dalykus.“
Žmonės bando sugrįžti į įprastą gyvenimą, tačiau jis jau, greičiausiai, niekada nebus toks pats – dabar kiekvienas įsijungęs į karą. Nebūtinai į rankas ima ginklus, tačiau grįžta į darbus tam, kad galėtų prisidėti finansiškai.
„Mūsų visuomenė niekada nebuvo susitelkusi labiau nei dabar, visi įsitraukę į karą skirtingose srityse. Žmonės mato, kas vyksta ir tai yra viena priežasčių, kodėl pasaulis mus palaiko, tai nebėra vietinis konfliktas“, – sako jis.
Niekas nežino, kada visas šis košmaras baigsis, todėl, sako Orest, vienintelis dalykas, kurį jie dabar gali daryti – gyventi savo gyvenimą ir padėti, kaip tik gali. Gyventi baimėje jie nebenori, o matant, kad Rusijos planai užimti Ukrainą pamažu žlunga, vilties atsiranda vis daugiau.
„Tai yra klasikinis diktatorius, kuris bando tapti istorijos dalimi. Tai istorijoje matėme jau ne vieną kartą ir žinome, kad visų diktatorių likimai buvo tokie patys. Taip pat baigsis ir Putinui, tik klausimas, kiek kančių turės patirti paprasti žmonės ir kiek gyvybių reikės paaukoti, kol tai nutiks“, – įsitikinęs O. Zub.
