Ritos gydymo istorija kupina pakilimų ir nuopuolių, tačiau moteris tikina, kad nuspręsti, kiek ji gyvens negali nei ji pati, nei gydytojai. Pasak jos, tai nulems tik Dievas.
Apčiuopė neįprastą apgamą
Ritos kelionė su vėžio diagnozę prasidėjo 1999 metais. Ji pasakoja, kad tuomet viskas prasidėjo nuo keistų pojūčių širdies srityje. Tuomet nieko nelaukusi ji kreipėsi į gydytoją.
„Tą žiemą man prasidėjo tokie neramumai, problemos kūne ir su širdimi. Tai ji plakdavo, tai ji stodavo. Gydytoja tada davė pasidaryti tyrimus, išrašė vaistų. Tačiau ta problema kartojosi, jėgos silpo“, – prieš 25 metus pirmaisiais pasirodžiusiais požymiais dalijosi Rita.
Tai buvo pirmasis įspėjamasis signalas. Tačiau tikroji diagnozė paaiškėjo tik po dviejų metų, kuomet Rita nugaros srityje apčiuopė keistą apgamą.
„Tada 2001 metais aš eidama tiesiog paliečiau nugaros sritį. Joje pajutau apgamą. Tačiau, kaip paskui sakė gydytoja, tai nebebuvo apgamas, tai buvo navikas...
Tuomet dviejų mėnesių bėgyje užaugo kažkoks darinys ir aš kreipiausi pas gydytoją dermatologą. Gavau siuntimą į Vilnių, ten nuvažiavus pažiūrėjo su echoskopu ir pasakė, kad melanoma“, – apie šiurpios diagnozės nustatymą kalbėjo moteris.
Neilgai trukus Ritai atliko operaciją, kuri turėjo pagelbėti moteriai susitvarkyti su liga. Tačiau ji visai neatnešė tokių rezultatų, kokių tikėjosi moteris:
„Atsimenu, tada laukiau operacijos, kurios metu nugaroje buvo pašalintas tas darinys. Po jos jau turėjo mane išleisti iš ligoninės, atrodė, kad viskas gerai, kad viskas pasisekė, bet grįžęs gydytojas pasakė: „Turiu nuvilti – išaugo limfmazgių atestazė, reikalinga antra operacija“.
Dėl to aš vėl likau ligoninėje. Man pažasties srityje pašalino limfmazgius. Buvo paskirtas gydymas interferonu.
Jis buvo labai sunkus, alinantis, su daug šalutinių poveikių. Organizmas nenorėjo jo priimti, dėl to buvo keičiamos dozės, kol pasisekė pritaikyti kiekį.
Gydymas buvo skirtas beveik šešiems metams. Jis vykdavo triskart savaitėje. Na, ir kai praėjo 6 metai, man pranešė, kad viskas gerai, – baigė gydymą, paliko mane tik stebėjimui. Tada važiuodavau tikrintis, kas pusę metų, kas metus.“
Ėmė stipriai silpti regėjimas
Rita savo gydymą interferonu baigė 2007 metais, tačiau jau kitąmet jai pasireiškė problemos su rega. Moteris pasakoja, kad tuo metu ji viena akimi beveik nematė.
„Tuo metu sakė, kad su melanoma viskas gerai. Tačiau 2008 metų pradžioje pastebėjau, kad man labai prastėja regėjimas viena akimi. Galų gale, jis siekė vos 0.2, tai viena akimi beveik nebemačiau.
Kreipiausi pas okulistus, man padarė kompiuterinę galvos tomografiją ir rado hipofizės liaukoje adenomą. Tada buvau skubiai operuota, regėjimas atsistatė iškart.
Gydytojai manė, kad tai melanomos pasekmė, tačiau tai buvo adenoma ir melanomos ląstelių tuo metu nerado“, – pasakojo Rita.
Tuo metu moteris lengviau atsikvėpė. Ji manė, kad liga atsitraukė, nebesugrįš, tačiau prabėgus 6-iems metams į jos duris vėl pasibeldė melanoma:
„Tada iki 2014 metų aš jau tikrintis važiuodavau retai, jaučiausi sveika, viskas buvo gerai. Bet kaip tik tuo metu buvo sūnaus gimtadienis, jam suėjo 30-imt metų. Mes šventėme, buvo pirtis. Aš labai nemėgau savo kūno čiupinėtis, bet tada tik čiupt čiupt ir kitoje pažastyje radau kažkokį darinį.
Aš vėl greitai kreipiausi pas šeimos gydytoją, man paskyrė tyrimą echoskopu. Tačiau buvo toks keistas sutapimas, kad man užčiuopus darinį krūtyje ir grįžus po to echoskopo namo, už pusės valandos gimė anūkas. Tai buvo toks džiaugsmas ir skausmas vienu metu...“
Neilgai trukus Rita vėl nuvyko į Santaros klinikas pas savo dermatologą, kuris niekaip nenorėjo sutikti, jog tai – ta pati melanoma:
„Jis man pasakė, kad tai negali būti melanoma, pritarė, kad man krūties vėžys. Sakė, kad tas pats vėžys negali taip sugrįžti.
Tada krūtų gydytoja paėmė biopsiją iš pažasties, dar vieną darinį rado kakle, virš krūtinkaulio, ir iš ten paėmė. Aš pas ją turėjau po savaitės sugrįžti atsakymų. Kai grįžau, ji man pasakė: čia ne krūties vėžys, o ta pati melanoma, grįžk pas dermatologą. Dermatologas sugrįžus pasakė, kad tai labai netipinis atvejis.“
Jautėsi didele našta šeimai
Nuo 2014-ųjų metų Ritos gydymas vėl suintensyvėjo. Tuomet jai atliko operaciją, tačiau ir ji neatnešė tokios naudos, kokios buvo tikimasi.
„Mane vėl paguldė į ligoninę, atliko operaciją. Pašalino daug limfmazgių kakle, pažastyje, vėl skyrė interferoną.
Aš jį naudojau keturis mėnesius, tada man kartojo magnetinį rezonansą. Pasirodo, kada padarė operaciją, man nei plaučiuose, nei kitur kūne nematė jokių papildomų metastazių. Tai jų židinių buvo rasta plaučiuose, antinksčiuose, žarnyne, krūtinkaulio srityje... Jų buvo labai daug.
Tada man skyrė gydymą dekarbazinu. Gavau pirmąją chemoterapiją, bet ji nebuvo stipri. Lašindavo man tą chemiją savaitę per mėnesį.
Buvau didelė našta šeimai, jiems reikėjo mane vežioti, imti neapmokamas atostogas. Prie gydymo prisidėjo vyras ir vaikai, kiek kas galėjo.
Bet gydymas man nepadėjo. Galbūt pristabdė, bet kad kažką būtų sunaikinę, tai ne. Tada skyrė tabletes, po kurių irgi sulaukus keturių mėnesių kartojosi tyrimai, pablogėjimų rasta buvo vienas kitas, bet pagerėjimo jokio“, – atsiduso Rita.
Po kelis mėnesius trukusio intensyvaus gydymo nebuvo beveik jokių rezultatų. Tuomet Rita sulaukė skambučio iš gydytojos, kuri pakvietė ją atvykti naujai chemoterapijai.
„2015 metų pabaigoje man skambino gydytoja ir pranešė apie didelį pablogėjimą. Visai čia pat buvo Kalėdos, pasakė, kad gruodžio 23 dieną yra vieta, paklausė, ar aš atvyksiu smūginei chemoterapijai. Pasakiau, kad atvyksiu.
Tada aš nuvažiavau ir gavau naujos rūšies chemoterapiją. Kas mėnesį po vieną sesiją. Tada ji buvo stipri, aš plikau, nebuvo jėgų. Bet ji man padėjo, po kurio laiko į ją jau nuvažiuodavau pati. Na, ir baigė man ją birželio mėnesį. O vėl padaryta kompiuterinė tomografija parodė, kad pagerėjo, bet tik šiek tiek“, – atsiradusia viltimi dalijosi moteris.
Gydytoja sakė, kad neišgyvens
2017 metais Rita vėl kartojo savo gydymo kursą. Tuomet ji šešis mėnesius gaudavo po vieną dozę, tačiau gydymas jokio pagerėjimo neatnešė.
„Gydytoja pasakė, kad arba reikia važiuoti gydytis į užsienį, arba negyvensiu. Pasakiau jai, kad aš, jog man jau viskas, girdėjau ne kartą, bet aš gyvenu.
Tada gydytoja pasakė, kad jeigu su tokiais pakitimais du metus pragyvenau, tai gyvensiu ir toliau. Nuo to praėjo dar šeši metai iki dabar“, – šyptelėjo pašnekovė.
Po pokalbio su gydytoja Ritos laukė medikų konsiliumas. Pirmuoju konsiliumu jai buvo palikti senieji vaistai, tačiau sušauktas antrasis konsiliumas, kurio metu moteriai paskyrė taikinių terapiją.
„Ji buvo labai sunki, aš prie jos sunkiai pripratau. Buvo jau ir patalai, ir lova, ir pampersai. Buvau palaidota, kiti spėjo mano mirtį, bet mano organizmas priprato prie tų vaistų ir aš nuo rudens iki pavasario gulėjau patale.
Tačiau, atėjus Velykoms, jau atsikėliau ir valgiau šventinius pusryčius kartu su šeima. Nuo jų aš pradėjau vaikščioti. Kaip ir viskas atrodė gerai.
Tai su ta taikinių terapija aš gydžiausi 4,5 metų. Buvo matyti, kad po 4 metų gydymo melanoma jau priprato prie gydymo. Ji ėmė vėl augti. Vienas darinys antinkstyje buvo užaugęs net iki 11,5 cm.
Tada man skyrė imunoterapiją. Tai buvo 2022 ruduo. Ir iki šios dienos ji man buvo taikoma. Paskutinę gavau gegužės 16 dieną.
Dabar esu gavusi atsakymus, kad nuo sausio mėnesio darinys padidėjo 72 procentais, tai dabar vėl vyksta mano gyvenimo kryžkelė – tai gydymo pabaiga ar stotelė“, dabartinėmis aktualijomis dalijosi pašnekovė.
Nors šiuo metu emocinis fonas slogus, tačiau Rita tikina, kad jaučiasi gana neblogai. Nors nusiskundimų turi, tačiau vilties pasveikti ji nepraranda:
„Dabar jaučiuosi gana neblogai, kas susiję su sveikata. Aišku, širdies ritmas suprastėjęs, nes visi limfmazgiai blokuoja man kraujotaką. Buvo organizme ir trombai po vienų chemoterapijų, buvo kepenys sustreikavę, bet šiaip viskas gerai.“
Savo pavyzdžiu įkvepia kitus
Įdomu tai, jog nors moteris su mirtina liga grumiasi jau dešimt metų, tačiau rankų ji nenuleidžia. Paklausta, iš kur semiasi stiprybės sudėtingam išbandymui, Rita atsako – iš Dievo.
„Labiausiai vargina važiavimas į onkologinį skyrių, nes būna taip, kad nuvažiuoji į jį, priduodi kraują, lauki dvi valandas atsakymų. Tada lauki pas gydytoją, kad patektum, tada vėl lauki chemoterapijos ir grįžti namo išsunktas kaip obuolys.
Apie stiprybę, iš tiesų, dažnai pagalvoju. Klausiu savęs iš kur ji. Tikriausiai Dievas jos duoda. Kaip aš mėgstu sakyti, niekas tau nepasakys, ar čia tau jau viskas, pabaiga, ar ne. Tik Dievas pasakys. Ir nei valandos, nei minutės daugiau gyventi negausi“, – pasakojo ji.
Moteris tikino, kad palaikymo iš artimųjų ji sulaukia. Šie jai padeda ne tik fiziškai nukakti iki gydytojų, bet ir emociškai:
„Mane labai palaiko šeima, draugai, artimieji. Turiu tų palaikytojų.
Kas įdomu, kad dėl ligos labai daug keliavau, su šeima išmaišėme Lietuvą skersai išilgai. Jei tik reikdavo galvą pravėdinti, tai šeima mane iškart veždavo prie jūros. Tad važiuodavome ir 7, ir 9 kartus prie jūros per metus.
Žinote, aš nenoriu niekam būti našta ir stengiuosi, kad ne mane reiktų prižiūrėti, o aš dar šiek tiek ir kitus prižiūrėčiau. Labai noriu gyventi dėl anūko, noriu, kad jis mane prisimintų... Tai dabar jam jau 10 metų, visas jo augimas eina kartu su mano liga.“
Negana to, į Ritą kreipiasi ne vienas onkologinis ligonis, kuris susiduria su sudėtingu periodu savo gyvenime. Ji sako, kad tuomet pateikia save kaip pavyzdį, kiek ilgai galima gyventi su sudėtinga diagnoze:
„Aš jiems sakau, kad esu pavyzdys, sakau, jog mano vaikai buvo maži, kai susirgau, o dabar spėjo ir vaikai užaugti, ir anūkai.
Viena vilnietė netgi norėjo atvykti pas mane pasikalbėti. Bet paskutinę minutę ji atšaukė, nes atsigulė į ligoninę.
Svarbiausia žinoti, kad reikia vykdyti gydytojų nurodymus. Kiti sako, kad išgers kažką ir jiems praeis. Aš niekada neužsiiminėjau savigyda, tokiais dalykais.
Mane čia bandė pas parapsichologą užrašyti, bet tai ką jis man padės. Aš turiu pati susitvarkyti. Svarbiausia juk nepasiduoti. Tai tik ligos diagnozė, o visa kita priklauso nuo gydytojų ir paties žmogaus.“
