Kai tampa sunku, dažnai patariama: „Išsikalbėkite, palengvės“. Ne ką rečiau siūloma ir pasiklausyti mėgstamos muzikos ar pamedituoti gamtos garsų fone. Abejojate, ar tai jums padės? Tuomet specialistai siūlo išmėginti tylos terapiją!
Tyla ir kasdienis komfortas
Kažkodėl žmogus, trokštantis tylos, norintis pabūti su savimi, dažnai atrodo keistas – galbūt jam kažkas nutiko? Gal užpuolė depresija? Tačiau mūsų laikais, kai pabūti vienumoje tapo praktiškai neįmanoma, o informacijos srautai liejasi iš visų pusių, ieškoti tylos ir vienatvės turėtų būti natūralu.
Kai kurie psichologai teigia, kad kiekvienas žmogus bent dvi valandas per parą turėtų praleisti ramybėje ir vienumoje. Tyla ir vienatvė ne mažiau svarbios nei bendravimas ir buvimas tarp žmonių. Neretai tylos ir atsiribojimo ieškome nesąmoningai: stengiamės atsitverti tylos siena viešajame transporte, susierziname, jei įkyrus pašnekovas ima dalytis su mumis savo rūpesčiais ar dėsto politines pažiūras, grįžę namo nenorime kalbėti su namiškiais, šeimos nariais.
Savaitgalis su meškere rankose ant tylaus ežero kranto, pasivažinėjimas automobiliu vakarinėmis miesto gatvėmis, be jokio konkretaus tikslo ir minčių – būdai atsiribojimo troškimą įvilkti į visuomenei priimtinus drabužius, nes frazė „noriu pabūti vienumoje“ priverčia aplinkinius sunerimti, susirūpinti žmogaus dvasine būsena.
Kaip suprasti, kad mums reikia tylos? Kai susierziname vos išgirdę telefono skambutį, nė nežinodami, kas ieško. Kai imame barti namiškius, kad jie pernelyg įkyriai lenda su savo klausimais ir problemomis. Galiausiai, kai ūmai suvokiame, kad darbus, kuriuos turėtume daryti su meile ir džiaugsmu, atliekame autopilotu.
Atsiribojimas išjungus telefoną ir paprašius namiškių keletą valandų jūsų netrukdyti gali būti itin svarbūs jūsų dvasinei savijautai, kokybiškam miegui, sveikesniems valgymo įpročiams. Vos dvi valandos per dieną ramybės ir tylos galbūt padės atgauti dvasinę pusiausvyrą. Išmokite skirti laiko sau, valdyti nuotaiką, emocijas – ir gyvenimas taps kur kas šviesesnis ir paprastesnis.
Tylos fiziologija
Tyloje skaidrėja mintys, geriau suvokiami norai, jausmai ir intencijos. Tyla padeda geriau suvokti, kas esame ir ko trokštame iš gyvenimo. Tyloje pasiekiama kūno, minčių ir sielos sintezė.
Kai iki galo nesuvokiame savo minčių ir jausmų, į daugelį gyvenimiškų situacijų imame reaguoti ne protu, o kūnu ir, užuot tenkinę tikruosius poreikius, mėginame juos užgniaužti fiziniais veiksmais. Tikriausiai ir jūs prisimintumėte ne vieną gyvenimo akimirką, kai bėgant nuo minčių ir jausmų pridaryta daug kvailysčių: persivalgėte mėgindama užgniaužti nerimą, desperatiškai ieškojote bet kokios kompanijos, kad tik neliktumėte viena su savo mintimis. Šios akimirkos paprastai neatneša trokštamo pasitenkinimo ir gali net pabloginti situaciją. O tereikėjo nebėgti nuo tylos.
Tyla suteikia atgaivą pavargusiai, neramiai sielai, padeda išlaisvinti jausmus. Tai savotiška minties atsiskyrimo nuo kūno priklausomybės forma. Harmonija su savimi įmanoma tik tada, kai visiškai suvoksite savo jausmus, pojūčius ir mintis. Tai suvokus atsiranda energijos ir jėgų eiti pirmyn, siekti tikslų – to, ko iš tiesų trokštate.
Tylos baimė
Moderniame pasaulyje daugelis žmonių nėra pasiruošę visiškai tylai. Maža to, nejučiomis žmonės ima vengti tylos, nes negirdėdami aplink save garsų jaučiasi nejaukiai. Esame įpratę, kad fone nuolat girdisi triukšmas: šurmuliuoja judri gatvė, groja muzika, įjungtas televizorius. Tylos baimę daugelis specialistų laiko baime susidurti su savo asmenybe akis į akį.
Psichologai tylos baimę sieja su vienatvės baime: jei tylime, nevyksta dialogas, šalia savęs negirdime jokio triukšmo – vadinasi, esame vienui vieni. Žmonėms, kurių gyvenime vyrauja harmonija, tyla dažniau asocijuojasi su poilsiu, visišku atsipalaidavimu, atostogomis. Tačiau tiems, kam svarbu kažką nuolat įrodyti aplinkiniams, kurie savo vietą pasaulyje suvokia nuolat lygindami save su kitais, manydami, kad tik parodydami savo pranašumą bus vertinami ir mylimi, poilsis visiškoje tyloje kelia siaubą – juk tyla ir ramybė atima iš jų vienintelį kriterijų, pagal kurį jie gali pasijusti esantys čia ir dabar.
Tylos bijantiems žmonėms psichologai nepataria pradėti atsipalaiduojant be jokių garsų. Šiems žmonėms kur kas efektyviau kelionę į vidinį pasaulį pradėti su tylia muzika, palankyti grupinės relaksacijos užsiėmimus ir tik tada, kai pajus galį daugiau, pasinerti į tylos palaimą
Komunikacija tyloje
Bendravimas su kitais žmonėmis dažniausiai teikia malonumą. Tačiau kartu ir atima energijos. Kai kalbame, naudojame kur kas daugiau deguonies nei tylėdami. Jei kalbama per daug – eikvojama organizmo energija, taigi greičiau pavargstama, kūrybinis potencialas iššvaistomas lengviems pokalbiams, tampa ne tik sunkiau sukoncentruoti dėmesį, bet ir įgyvendinti savo troškimus.
Klausantis kito žmogaus taip pat jaudrinamos emocijos, eikvojama energija. Dėl to atsiranda daugelis su neefektyviu dialogu susijusių nesusipratimų: pavargus klausytis pašnekovo bandoma įsiterpti, pasakoti savo istoriją, dalijami patarimai, kurių niekas neprašė. Per radiją skambanti muzika, televizijos žinios, tai – taip pat klausymas, veikla, kuriai organizmas skiria tam tikrą energijos dalį, net jei sąmoningai to nesuvokiame, o buitinis triukšmas tėra fonas, „kad būtų jaukiau“.
Retai susimąstome, kad bendrauti įmanoma ir be kalbos. Tylos terapijos šalininkai ją siūlo išbandyti tiems, kurie trokšta geriau suvokti ir perteikti savo jausmus bei emocijas. Ne veltui sakoma, kad geras draugas – ne tas, su kuriuo malonu paplepėti, o tas, su kuriuo galima patylėti.
Kaip prisijaukinti tylą?
Norite išbandyti tylos terapiją? Tai visai nesunku, svarbiausia – tikrai to norėti.
* Raskite vietą, kur jus mažiausiai pasiekia išorės garsai. Jei tokios nėra – užsidėkite ausines ar pasirūpinkite ausų kamštukais. Atsiribokite nuo jus supančio pasaulio bent keletui minučių, patogiai įsitaisykite, užsimerkite ir atsiduokite pojūčiams.
* Pamėginkite suvokti, ką jaučia jūsų kūnas? Ar galūnės sunkios, ar lengvos? Gal kur nors dilgčioja, niežti, tirpsta? „Nuskenuokite“ visą savo kūną nuo kojų pirštų galiukų iki pakaušio.
* Leiskite laisvai plaukti mintims ir asociacijoms, kurį laiką jų nefiksuokite. Kai pajusite, kad tam tikros mintys ar vaizdiniai yra ryškesni nei kiti – pagalvokite, ką jie galėtų reikšti, kodėl jie kaip tik dabar iškilo jūsų galvoje? Susikoncentruokite į klausimą, kodėl jaučiate būtent tai? Jei jausmas jums patinka – leiskite sau nevaržomai jį išgyventi, jei nemalonus – paieškokite savyje resursų atsakymui, kaip esamą situaciją galėtumėte ištaisyti, rasti išeitį.
* Neskubėkite – nebūtina likti tokioje tyloje pernelyg ilgai. Kai pajusite, kad mintys vėl ima varginti, pamėginkite iš naujo susitelkti į fizinius pojūčius. Tik šį kartą mintimis judėkite atvirkštine tvarka: nuo galvos kojų pirštų link. Leiskite sau pajusti, kaip kūnas išsivalo nuo negatyvios energijos, nuovargis ir nereikalingos emocijos išeina, pasilieka tik tai, kas iš tiesų jums svarbu.
* Atsimerkite. Jei norite – dar kurį laiką pasėdėkite ar pagulėkite, jei ne – lėtai atsikelkite. Turėtumėte jausti, kad kūnas tapo lengvesnis, o galvoje susidėliojo kur kas aiškesnė minčių grandinė nei buvo prieš tai.
Taip atsipalaiduoti tyloje rekomenduojama reguliariai, kartą ar du per dieną.
Tyla psichoterapijoje
Psichoterapeutai pastebi, kad kartais jų praktikuojamas gydymas kalbėjimu turėtų būti pakeistas... gydymu tyla. Nes tada, kai nutyla žodžiai, neretai prasideda tikrasis emocinis gijimas. Būtent tylėjimas kartais padeda žmogui, paskendusiam kasdienybės triukšme, susivokti savyje.
Paprastai konsultacija psichoterapeuto kabinete įsivaizduojama kaip nuolatinis dviejų žmonių dialogas: pacientas pasakoja apie savo gyvenimą, užduoda klausimus, išsako savo pastebėjimus, o terapeutas visa tai tikslina, gilina, parodo, kaip žmogui pačiam susivokti problemų rate.
Tačiau ne visada pakanka žodžių. Kartais jie užmaskuoja gilesnes problemas, paskandina jas kalbų jūroje.
Tyla padeda...
...jausti. Ne visada svarbu savo jausmus apibūdinti. Kartais užtenka tiesiog leisti sau juos išgyventi – patirti pyktį, džiaugsmą, meilę, nusivylimą. Be žodžių. Daugelis mūsų pojūčių ir potyrių pasufleruoja pačius teisingiausius tolimesnius veiksmus, taigi net neišsakytas jausmas ar išgyvenimas padeda priimti reikiamą sprendimą užuot blaškiusis abejonių nežinioje.
...suvokti. Bene vertingiausias momentas – vadinamoji „aha“ akimirka, kai pacientas, pasakodamas apie savo gyvenimą, ūmai prityla: „Palaukite, palaukite... kaip čia yra? Vadinasi, tas mano poelgis gali reikšti, kad...“ Ir tada – tyla. Mintys žaibo greitumu perkrato praeityje atliktus veiksmus, priimtus sprendimus ir suderina juos su nauju ūmai nušvitusiu suvokimu. Kad šis procesas vyktų sklandžiai, žodžių nereikia.
...būti. Būti, o ne daryti, ne ką nors veikti. Žinome, ką veikiame, bet retai kada suvokiame, kokie esame. Daugybė žmonių, įpratusių prie beprotiško gyvenimo tempo, apskritai negali pakęsti nė keleto minučių tylos, visiško nieko neveikimo. Ir, panašiai kaip darbo terapija, jiems pravarti tylos ir nieko neveikimo terapija – ji padeda išsivaduoti nuo streso, leidžia lengviau rasti kelius, kaip sulėtinti gyvenimo tempą, susikoncentruoti į tai, kas iš tiesų svarbu.
Parengė Laura Mureikaitė
