Mažai kas žino, kaip ji atrodo, o ir pati mergina kursto intrigą, dalindamasi savo nuotraukomis, kuriose nesimato jos veido. Apie blogo rašymo pradžią, „influencerius“ ir slepiamą tapatybę naujienų portalas tv3.lt pakalbino blogo įkūrėją Mahilą.
Internete žmonės tave pažįsta kaip Mahila. Kas slepiasi už šio vardo? Kodėl pasirinkai tokį slapyvardį?
Rašyti pradėjau būdama šešiolikos. Dabar, ko gero, būtų sunku tuo patikėti, bet tada visi panašaus amžiaus draugai namuose pamažu dar tik įsivedinėjo internetą. Sėdėjome mIRC‘e, platformoje rašyk.lt publikavome eilėraščius – ieškojome būdų kur save išreikšti internete. O kai pamačiau, kad keletas draugių pradėjo rašyti blogus, prisireikė ir man.
Mažai kas kalbėjo savo vardu, visi turėjome nick’us, susigalvoti reikėjo ir man. Norėjau, kad jis būtų iš M raidės. Prisiminiau, kad mama turėjo tokius fainus kvepalus, pavadinimu „Mahila“. Dabar jų Lietuvoje jau seniai nebėra kur pirkti. Gražus, neįprastas žodis. Tai gerai, imam. Pradėjau visur naudoti, taip ir prilipo.
Kadangi aš tokia truputį lėtesnė, kad „mahila“ hindu kalboje reiškia „moteris“ supratau tik prieš pora metų. Bet apsidžiaugiau, nes tikrai gražu.
Blogą, kuris yra populiarus iki šiol, pradėjai kurta dar 2005-aisiais. Kaip tau tai pavyko?
Manęs ne kartą yra klausę patarimo – kaip pradėti rašyti populiarų blogą? Atvirai pasakius, nežinau, nes man viskas gavosi netyčia, visai to populiarumo nesiekiant. Beveik dešimt metų skaitytojų ratas buvo labai siauras ir apsiribojo tik keliomis dešimtimis žmonių.
2012-aisiais sukūriau blogui „Facebook“ paskyrą, tačiau tuomet ją apleidau. Ir tik 2015-aisiais įvyko lūžis – pradėjau ten reikštis dažniau ir keli taiklūs pasisakymai pritraukė nemažai pasidalinimų. Taip pamažu pradėjo augti auditorija, o ir man pačiai rašyti darėsi vis įdomiau, žinant, jog skaitytojų ratas plečiasi. Tiesą sakant, pačiai sunku patikėti, kad sugebėjau daugiau negu trylika metų išlikti ištikima blogo rašymui, kuomet daug kas iš anksčiau rašiusiųjų nustojo tai daryti ir savo kūrybinę energiją nukreipė kita linkme.
Niekas iš tavo skaitytojų nėra matęs tavo veido. Kodėl slepiesi?
Nė neabejoju, jog tikrai nemažai žmonių žino, kas esu realiame gyvenime. Tačiau daug ir tokių, kurie to nežino. Nenoriu, kad mano asmenybė būtų siejama vien tik su tuo, kas vyksta bloge. O labiau už viską nesinori būti atpažįstamai gatvėje. Gali būti, kad sulaukti dėmesio ir populiarumo būtų kur kas lengviau neslepiant savo veido, bet esu nusprendusi šiuo keliu neiti.
Svarbiausia yra mano, kaip Mahilos, mintys, įžvalgos, sąmojis – tai, ką turiu pasakyti. O ne tai, kaip atrodau, rengiuosi ar dažausi. Tinklaraštininkų, kurie kalba apie madas, kosmetiką ir selebričius – apstu, tai kam dar vienas apie išorę, geriau apie įkvėpimą, protą, juoką.
Daug skaitytojų skirtingai įsivaizduoja, kokia iš tiesų esu ir kaip atrodau, ir šis aspektas tapo visai svarbia mano susikurto personažo dalimi.
Be to, užsiimu ne viena kita veikla. Turiu mėgstamą darbą, kuris, savaime suprantama, užima didžiąją laiko dalį, organizuoju Nacionalinę viktoriną, lietuviškos muzikos protmūšius, pati žaidžiu protmūšiuose, dalyvauju Panevėžio city alumni veikloje.
Nenorėčiau, kad mane apibūdintų viena, ta pati etiketė „ai, tai čia ta blogerė“, smagiau, kai žmonės jau susipažinę sužino, kad tai aš dar ir tą blogą rašau.
Kaip apibūdintum savo kuriamą turinį? Apie ką rašai?
Apie viską. Esu linkusi giliai analizuoti viską, kas vyksta mano gyvenime. Daug istorijų, kurios man nutinka, nelieka pamirštos – pasidalinu jomis su skaitytojais. Esu labai žingeidi (bet norėčiau būti dar žingeidesnė), todėl jaučiu pareigą apie gerus dalykus pasakoti kitiems.
Blogo aprašyme yra tokia eilutė – „Asmenybės susidvejinimas: kartais labai juokais, kartais labai rimtai“. Taip ir yra. Didelė dalis įrašų smagūs, komiški, kiti – rimti, pastatyti ant jausmų ar kalbantys apie visuomenės problemas.
Viską darau vadovaudamasi intuicija. Kartais tai, kas man atrodo verta dėmesio, skaitytojams būna nelabai įdomu. O būna ir taip, kad nieko nesitikėdama publikuoju nuotrauką ir ji sulaukia tūkstančio like.
Gaila, kad nemoku gražiai fotografuoti ir didžioji dalis mano darytų nuotraukų nėra tokios geros ir paveikios kaip kartais norėčiau.
Blogeriams dažnai būdinga rašyti viena, siaura tema. Vieni kalba apie maistą, kiti – sportą, dar kiti – apie muziką ir taip toliau. Formatas rašyti apie viską po truputį net ir šiuolaikinės internetinės komunikacijos vadovėliuose smerkiamas. Tai aš čia tokia iš konteksto iškritusi.
Šiais laikais yra daugybė įvairių blogerių, vlogerių, „influencerių“ ir kitokių nuomonės formuotojų, kurie kuria turinį ir taip bando pritraukti kuo daugiau žmonių. Prie kurios kategorijos žmonių priskirtum save?
Na, turbūt būtų teisingiausia mane vadinti blogere. Nesu tikra, ar derėtų vadinti „influencere“. Šis epitetas, mano nuomone, labiau tinka žmonėms, kurie savo asmeninėje paskyroje tikslingai užsiima reklama.
Pasiūlymų ką nors reklamuoti savo tinklaraštyje ar „Facebook“ ir aš sulaukiu gana dažnai. Faktas, jog žmonės kreipiasi, nuteikia maloniai. Ko gero, ir finansinė nauda visai pradžiugintų, tačiau esu nusprendusi to nedaryti, kad savo sienos nepaversčiau reklamos lenta ir likčiau sąžininga prieš savo skaitytojus.
Taigi, jei kažką rekomenduoju, tai būna nuoširdu ir neužsakyta. O jei dovanoju kokią knygą ar bilietus į renginį, reiškia, kad palaikau tos knygos ar renginio idėją, bet už tai atlygio irgi negaunu jokio. Tačiau ir tokių įrašų skaičių stengiuosi riboti.
Ar turi savo mėgstamus tinklaraštininkus, kurių darbais pati žaviesi ir kuriuos su malonumu skaitai ar klausaisi?
Galiu paminėti keletą gerai rašančių žmonių, kuriuos vargu ar būtų galima pavadinti blogeriais. Keli, kuriuos galėčiau išskirti – Ramūnas Zilnys, Lukas Ramonas, Simonas Mieliauskas, Anthony Kisliak, Aušra Kaziliūnaitė, Paulius Ambrazevičius bei Liudvikas Andriulis. Seku vieną vienintelį vlogerį – Paul de Miko, kuris yra nuostabus.
Laiko sekti tai, kas vyksta viešojoje erdvėje, turiu ne per daugiausiai, tad nuoširdžiai mažai žinau apie kitus tokio turinio kūrėjus. Gal bus sunku patikėti, bet apie užsienio blogerius nežinau nieko. Skaityti knygas man visgi patinka labiau negu tai, ką galima rasti internete.
Kas tau yra svarbiau - dalintis savo įžvalgomis ir rašyti ar sudominti kuo daugiau žmonių ir taip rinkti didžiulę auditoriją?
Labai gali būti, kad populiarumo sulaukiau dėl to, kad jo tikslingai nesivaikiau ir viską dariau intuityviai. Numanau, kad žmonėms smagu perskaityti mintis, kurios jiems patiems irgi yra anksčiau šovusios į galvą. O pokalbiai jiems tokie įdomūs dėl to, kad primena juos pačius. Žmonės atpažįsta save ir jaučiasi suprasti, ne vieni taip mąstantys. Viskas yra tikra ir nuoširdu, nekuriu nebūtų istorijų (net nemokėčiau!) ir, ko gero, skaitytojai tai jaučia ir vertina.
Numanau, kad dalindamasi turiniu, kuris įtiktų didesniam ratui žmonių, auditoriją suburti galėčiau kur kas didesnę, tačiau, kadangi į savo blogą įdedu daug širdies, to daryti ir bet kokia kaina didinti sekėjų skaičiaus neketinu.
