Šį rudenį bičiulių esperantininkų pakviesta svečiavausi Kroatijoje. Teko dalyvauti 8-ajame esperanto kongrese Velika Goricoje, šeštajame pagal dydį Kroatijos mieste.
Šalis plyti tarp Viduržemio jūros ir Alpių. Retai sutiksi tokioje mažoje teritorijoje tokią dosnią ir skirtingą gamtą. Keliaujant iš vakarų į rytus, per salas, arba per kontinentą šiaurės link aiškėja, kad kalbos apie jos turtus ir grožybes nėra perdėtos.
Kroatija pasižymi dideliu etniniu, istoriniu ir architektūriniu margumu. Šiaurinė dalis turi Vienos architektūros bruožų, rytinę Slavoniją žymi plačios upės ir derlingos Panonijos lygumos. Visai kitokia Adrijos pakrantė su tūkstančiu salų ir venecijetiškos kultūros miestais.
Paprastai keliautojai iš Lietuvos renkasi Dalmatiją — pietų Kroatijos miestus Dubrovniką, Makarskos Rivjerą, Zadarą, Splitą ir Istrijos pusiasalį. Mažiau žinoma, net galima sakyti, yra net užslėpta puiki Šiaurės ir Centrinės Kroatijos gamta ir kultūros paveldas.
Į Krką, didžiausią Kroatijos salą, persikėlėme įspūdingu tiltu per jūrą ir siaurais kalnų keliukais, pro žydrose įlankose plaukiančias jachtas, leidomės į pietinį pakraštį link Baškos. Pakelėse–kedrai, pušys, galingi žydintys kaktusai, palmės, milžiniškos agavos.
Sala garsėja gamtos grožiu, švelniu klimatu ir tūkstantmete istorija. Daugybė mažų užutekių ir įlankėlių paįvairina salos pakrantės peizažą. Čia klesti žvejybos verslas, nes Adrijos jūra dosni žuvų, krevečių, krabų ir kitokių gėrybių. Didžiausias salos miestas — Krk. Jaukiame Venecijos laikų senamiestyje–miesto rotušė, trinavė katedra, šv. Krivino bazilika, miesto sienos griuvėsiai
Į salą norėjome patekti dėl garsiosios Baškos lentos (Baščanska ploča) šv. Liucijos bažnytėlėje. Ji — vienas iš seniausių Kroatijos raštijos paminklų, garsus dar ir tuo, kad joje pirmąkart buvo paminėtas žodis hrvtski (kroatų, Kroatijos), o ant bažnyčios fasado išlikęs seniausias Kroatijos herbas.
Trylikos eilučių tekstas, datuojamas 1010 metais, rašytas glagolica. Įrašas byloja apie karaliaus Dimitaro Zvonimiro dovanojamą žemę benediktinų vienuolynui šioje vietoje. Tekstas gerai išsilaikęs, parašytas senąja bažnytine kalba su čakavicos dialekto įtaka.
Lenta buvo atrasta 1851 m. ramiame Jurandvoro kaimelyje šalia Baškos. Nuo 1934 m. originalas saugomas Mokslo ir Kultūros akademijoje Zagrebe, o šv. Liucijos bažnyčioje — tiksli kopija.
Palei vakarinį Istrijos krantą yra keletas mažų salelių grupių. Įdomiausia tarp jų, be abejo, Brijunai, priešais Pulą. Grupę sudaro 14 salų bei salelių, tarp kurių įspūdingiausia — Veliki Brijun (Didysis Brijunas). Jos teritorija paskelbta nacionaliniu parku.
Saloje auga libanietiški kedrai, palmės, bambukai ir eukaliptai. Gyvūnija taip pat įdomi. Ganyklose galima sutikti elnių, muflonų, fazanų, povų. Venecijos respublikos laikais saloje buvo pastatytos aristokratų vilos.
Matėme daug romėnų ir Bizantijos periodų pėdsakų. Šiandieninį savo vaizdą salos įgavo XIX a. pabaigoje, kai Tirolio pramonininkas P. Kupelvizeris jas nusipirko ir pradėjo vystyti kaip kurortą ir sanatoriją.
Po Antrojo pasaulinio karo Brijunų salose didžiausią savo laiko praleido Jugoslavijos vadovas, maršalas Josifas Broz Tito. Čia vyko svarbūs susitikimai su užsienio prezidentais, politikais, aktoriais.
Įsikūręs šiaurinėje Istrijos dalyje ant 150 m aukščio kalvos Mirnos upės slėnyje. 6 tūkst. gyventojų miestą išgarsino po kalkėta žeme augantys grybai–triufeliai ( kroatiškai–tartiufi).
Triufeliai–specifinio skonio, naudojami išrankių gerbėjų. Ne visi juos mėgsta. Labai vertinami Italijoje, Prancūzijoje. Auga drėgnuose, aplink Buzetą plytinčiuose miškuose prie Mirnos upės. Šie gamtos turtai randami specialiai dresuotų šunų pagalba. Derlius renkamas ankstyvą rudenį. Juodieji renkami žiemą,vasarą. Kasmet rugsėjo mėnesį buzetiečiai kviečia į triufelių šventę.
Po Adrijos pajūrio akmeninės architektūros vaizdų, romėniškų kerų patirto šoko, šis kraštas pasirodė kiek artimesnis lietuviškam peizažui ir kultūros tradicijoms. Kongreso miestas Veliko Gorica — turtingos istorijos Turopoljės regiono centras. Šiose derlinguose Savos ir Kupos slėniuose likę romėnų ir vėlesnių civilizacijų pėdsakai.
Į kongresą susirinko 60 delegatų. Svečių buvome penketas–menininkų pora iš Pietų Korėjos, profesorius iš Bosnijos Hercogovinos ir aš, bibliotekininkė iš Lietuvos.
Sueigą organizavo Kroatijos Esperanto Lyga ir Velika Goricos Esperanto draugija. Pagrindinė renginio tema: Europa ir Esperanto. Kongreso pranešėjai — žinomi Kroatijos mokslo ir visuomenės žmonės.
Kongreso salėje dėmesį traukė juodas biustas. Tai talentingo poeto, miesto esperantininkų klubo vadovo Rene Matoušeko portretas. Jis žuvo 1991-aisiais Vukovare.
Tolesnę pažintį su Turopoljės žeme tęsėme regiono muziejuje Veliko Goricoje. Jis įsikūręs miesto parke, buvusioje miesto rotušėje.
Šis regionas panašus į Lietuvą.Turpolje — reiškia taurų lauką. Taurą galima pamatyti Velika Goricos herbe. Lietuvoje tap pat turime Tauragę, tauras puošia Kauno herbą.
Dar reiktų pridurti, kad tai–ažuolo kultūros kraštas, čia irgi garbinami ąžuolai (krasi). Šalia muziejaus pastato guli didžiulio stipraus ažuolo kamienas.
Kraštą reprezentuoja vidurio Kroatijos archeologijos žymenybė Andautonija, medinės urbanistikos paminklai–senos medinės Turopoljės bažnyčios ir koplyčios, dvarai (kuriji) ir namai čardaci, o tai pat pievose besiganančios kiaulaitės.
Andautonija — patrauklus archeologijos parkas mažame Ščitarjebvo kaime. Vienintelėje senovės romėnų II_IV a. gyvenvietėje prie Zagrebo galima pasivaikščioti anuomet grįstomis gatvėmis ir pamatyti daugybę įdomybių: krosnis su hipokaustinę šildymo sistema, pirtį, kapinaites, marmurines lentas su romėniškais įrašais, keramikos ir stiklo dirbinius, sidabro ir bronzos papuošalus, auksines imperatoriaus Trajano monetas ir žvakidę su Jupiterio atvaizdu.
Šv. Barboros koplyčia — viena seniausių ir iškiliausių medinės architektūros paminklų, stovinti už keliolikos kilometrų nuo Zagrebo, Velika Mlakos kaimelyje. XVII a. ji buvo suręsta iš tvirtų ąžuolinių rastų, o XVIII a.- papuošta talentingų Turopoljės meistrų sukurtomis barokinėmis freskomis.
Lonjsko gamtos parke mus lydėjo marganugarių kiaulių šeimyna. Jos vadinamos Turopoljės kiaulėmis. Jų buveinė–kalėjimo papėdėje. Turopoljes kiaulės — viena seniausių Europoje veislių. Čia jos gyvena nuo priešistorinių laikų, kai buvo prijaukinti namų gyvūnai. Pradžią davė Liublijanos miškuose prie Savos upės šiauriau gyvenę prijaukinti šernai.
Koplyčia: Šv. Barboros koplyčia - viena seniausių ir iškiliausių medinės architektūros paminklų. XVII a. ji buvo suresta iš tvirtų ąžuolinių rastų. (skrastas.lt nuotr.)
Gamta: Krko sala garsėja gamtos grožiu, švelniu klimatu ir tūkstantmete istorija (skrastas.lt nuotr.)
Kiaulės: Marganugarės Turopoljes - viena seniausių Europoje veislių. (skrastas.lt nuotr.)
Nijolė Petraitytė
