Rodos, mums, Adventas yra įprastas ir kiekvienais metais pasikartojantis. Tačiau būta ir kitokių Advento laikotarpio išgyvenimų bei patirčių.
Tikriausiai buvę tremtiniai sutiks, kad tremtyje Adventas, galima sakyti, tęsėsi ištisus metus, nes žmonės kiekvieną dieną laukė šviesios vilties ir naujo gyvenimo pradžios. Įdomu, ar tremtiniai patyrę netektis, praradimus, bei gyvendami nuolatiniame sielvarte ir skausme, laikėsi senovės papročių?
Ištremti iš savo namų tik su keletu spėtų pasiimti daiktų, atgabenti į tolimuosius Sibiro kraštus – palikti išgyventi. Tokia buvo tremtinių dalia.
Buvusi tremtinė Zita Belonoša savo atsiminimuose rašo: „Kūčios pirmus metus buvo labai kuklios. Mama užtiesė baltą staltiesę, padėjo duonos ir viskas.
Pamenu turėjome dar eglutę, kurią pasipuošėme popieriniais žaisliukais. Antrieji metai buvo kur kas geresni. Mūsų šeimos gyvenimui pagerėjus pradėjome galvoti ir apie šventes. Prieš Kūčias močiutė neduodavo valgyti visą dieną, nebent mama mažiausiajam gabaliuką duonos pakišdavo.
Stengdavosi paruošti 12 valgių: daigintų ir virtų grūdų, pyrago, kisieliaus, obuolių. Plotkeles jei tik būdavo galimybė siųsdavomės iš Lietuvos“.
Kiekviena šeima savo vaišių stalą stengdavosi pasipuošti tuo, kas ką tuo metu turėjo. Be abejo, pirmosios Kūčios ir Kalėdos, sutiktos tremtyje, buvo pačios skaudžiausios ir kukliausios. Tėvynės ilgesys spaudė žmonių širdis, o ašaros pačios skruostais riedėjo.
Tokia patirtimi ir prisiminimais sutiko pasidalinti Vytautas Laurinaitis. Dar būdamas vienuolikmetis su savo tėveliais ir broliais buvo ištremtas į Irkutsko sritį, Zimos miestą. Atėjus NKDV kareiviams, jų šeimai buvo liepta per 2 valandas susikrauti daiktus ir palikti savo namus.
Pavykus pabėgti dviem broliams, laikas, skirtas daiktų susikrovimui, sutrumpėjo iki 15 minučių.
Kaip dauguma tauragiškių ir aplinkinių miestelių gyventojų, taip ir jų šeima buvo atgabenta į Tauragės geležinkelio stotį, kur traukinys su 62 vagonais pajudėjo nežinomybės link.
Pirmaisiais tremties metais Laurinaičių šeima gyveno dar su trimis kitomis šeimomis 12 kvadratinių metrų kambarėlyje, kuriam dar priklausė nedidelė virtuvėlė.
Kadangi už darbą gaudavo duonos korteles, tai moterys šventėms ruošėsi iš anksto. Jei tik būdavo galimybė, stengdavosi džiovinti turėtą duoną.
Labai pagelbėjo tai, kad iš Lietuvos su savimi buvo pasiėmę miltų, pirmaisiais metais jų užteko, vėliau teko pirkti. V. Laurinaitis pasakoja: „Pamenu, su broliu eidavome 21 kilometrą, kad galėtume nusipirkti kruopų, aliejaus.
Tuo metu tai buvo, mums, vaikams, tikras išbandymas. Per Kalėdas susiburdavome į grupeles, kas turėdavo daugiau vietos, tas ir priimdavo pas save.
Vaišes patys susinešdavome, netgi aguonų pienu pirmaisiais metais džiaugėmės, nes kažkas iš Lietuvos buvo jų pasiėmęs, o vietoj karvės pieno panaudojome ožkos.
Didžiausia dovana tuo metu buvo rankų darbo atvirukas. Ant jo užrašydavome linkėjimus bei sveikinimus. Tuo metu žmonės buvo labai vieningi, vieni kitiems padėdavome kuo galėdavome.
Po keleto metų, praleistų tremtyje, Kalėdos mums, lietuviams, įgavo ir kitą reikšmę, nes jų metu atvykdavo kunigas, kuris galėdavo sutuokti poras, pakrikštyti vaikučius. Ši šventė žmonėms tapdavo dviguba švente“.
Jei Kalėdos pasitaikydavo paprastą dieną, apie jokią šventę nebuvo galima net pagalvoti. Tremtiniai turėjo kaip ir įprastą darbo dieną eiti dirbti jiems paskirtus darbus. Tačiau pasitaikydavo ir tokių atvejų, jog pastarieji protestuodavo. Jei brigadininkas varo prie darbo, sėdėdavo ir verkdavo, bet dirbti neidavo.
Iš tremtinių pasakojimų galima suprasti koks stiprus buvo jų tikėjimas ir meilė Tėvynei. Nublokšti į tolimus kraštus, jie vis dėlto kaip įmanydami stengėsi nepamiršti savo papročių.
Tremtinių ir politinių kalinių kančių namų muziejininkė Arneta Juščienė
