Prieš trejus metus Lietuva neteko garsios Lietuvos televizijos režisierės, scenaristės, aktorės Ellos Galinos Dauguvietytės. Moteris Lietuvai paliko didelį palikimą.
„Petraičių šeimoje“, „Sveika, Irena“, „Mudu abudu“, „Mudu abudu ir kiti“ – tai tik dalis kūrinių, kuriuos režisavo ir scenarijus sukūrė būtent Galina Dauguvietytė.
Prisiminkime ir keletą unikalių bei nepamirštamų G. Dauguvietytės minčių:
Apie žurnalistus
Šviesios atminties Skirmantas Valiulis man vis siųsdavo savo studentus, žurnalistus. Jiems sakydavo: „Kam ieškoti laikraščiuose žinių apie senų laikų aktorius, menininkus, geriau nueikite pas Galiną, ji juos matė ir pažinojo dar būdama vaikas.“
Tai ir ateidavo pas mane jaunų žurnalistų. Nemažai jų lankydavosi. Būdavau vis užimta, bet manęs tai nevargino. Iki šiol bendravimas nevargina. Dažnai esu kviečiama ir į renginius, jubiliejus.
Apie akis ir raukšles
Gyvenu pagal grafiką ir dar sparčiau nei iki šiol. Visi žino, kad pas gerą šeimininką po pietų – pogulio metas, o aš jau kurį metą niekaip neatrandu laiko prigulti, nes turiu daug reikalų.
Nutariau pasitvarkyti, aplankyti daktarus ir regėjimą pataisyti. Neblogai mačiau ir iki šiol, bet senstu ir dar sensiu. Kiek gyvensiu, nežinau. Gal bus taip, kad negalėsiu vaikščioti, todėl turiu prisižiūrėti akis, kad galėčiau skaityti. Pasidariau vienos akies operaciją, ruošiuosi pasidaryti ir kitos.
Tik bėda, ir mane operavusiam chirurgui pasakiau, kad jaučiuosi blogiau, nes dabar ne tik savo, bet ir visų kitų raukšles pradėjau matyti. (Juokiasi.) Net ir televizijos žinių vedėjų veidai, kurie anksčiau man atrodė tokie jauni, išgražinti, dabar pasikeitė. Ir vienas, žiūriu, su raukšlėmis, ir kitas.
Apie veidrodžius
Visa laimė, kad retai į veidrodį žiūriu. Net ir jaunystėje dažnai nežiūrėdavau. Nebuvau niekada iš tų moterų, graudulingų bobučių, kurios raukšles skaičiuoja ir bijo savo veido. Mano veidas yra mano gyvenimo veidrodis. Aš juo patenkinta.
Apie gimtadienius
Nuo pat vaikystės niekada nešvęsdavau gimtadienių. Tik vieną kartą esu iškėlusi dideles vaišes redakcijoje – kai išėjau į pensiją. Tada man buvo 55-eri ir tik tą kartą kaip reikiant pasėdėjome su kolegomis iš televizijos.
Galiu pasakyti, kad 42 metus pragyvenau su mylimu vyru, dažnai net pamiršdavau jį pasveikinti gimimo dienos proga. Gal kartais ir susėsdavome dviese, išgerdavome puslitrį virtuvėje, bet nevadinu to šventimu.
Apie maisto gaminimą
Buvau gera šeimininkė, bet ta proga negamindavau jokių suktinukų, nekimšdavau vištų. Tada mokėjau viską gaminti, o dabar jau pamiršau. Vyrui mirus, mano gyvenimo būdas visiškai pasikeitė.
Apie mėgstamiausią knygą
Buvo ir yra mėgstamiausia Vinco Mykolaičio-Putino „Altorių šešėly“. Ją beprotiškai mėgstu, dar jaunystėje knyga man paliko nepaprastą įspūdį. Šiuolaikiniai rašytojai man neaiškūs. Jų filosofijos dažnai man svetimos. Jei pradedu skaityti knygą ir matau, kad ji neįdomi, iš karto padedu.
Apie loteriją ir meilę
Kažkada man linkėjo išlošti milijoną. Pagalvojau: „Viešpatie, kam jis man?“ Sakoma, kam sekasi lošti, tam meilės reikalai nesiklosto, o man atvirkščiai gyvenime buvo.
Meilės reikalai sekėsi, todėl nieko gyvenime nesu išlošusi, išskyrus vieną vienintelį kartą. Buvo kovo 8 diena. Vyras jau buvo miręs. Prabudau ir taip liūdna pasidarė. Prisiminiau, kad kiekvieną kartą Moters dienos proga mano vyras iš pat ryto parnešdavo geltonų tulpių puokštę. Ir taip kasmet: atsikeliu, žiūriu, jo nėra, o paskui grįžta su tulpėmis.
O tą liūdną dieną guliu ir galvoju: „Jau penkeri metai niekas nebeateina su gėlėmis.“ Paskui atsikėliau ir patikrinau loterijos bilietą. Sužinojau, kad išlošiau muzikinį centrą. Pamaniau, kad jeigu yra kas viršuje, tai tikriausiai man ir atsiuntė...
Garsios režisierės mintys apie jos vyrą ir jų santykius iki šiol daugeliui yra tikras meilės pavyzdys. G. Dauguvietytė visada atvirai kalbėdavo apie meilę ir savo vyrą, todėl neretai tokie jos žodžiai jautriai paliesdavo dažną žiūrovą.
