„Viskas įvyko daugiau nei prieš dešimt metų.Net neturėjau minties, kad kas nors panašaus man gali nutikti, nes visuomet turėjau stiprias akis. Visgi susilaukusi vaikelio pastebėjau, kad ėmė labai perštėti akis, pablogėjo rega.
Kartą eidama per gatvę vos nepapuoliau po automobiliu, nors tikrai mačiau, kad ji atvažiuoja, bet kodėl išėjau į gatvę, nesupratau. Vėliau medikai paaiškino, kad nemačiau erdvinio vaizdo, man viskas atrodė lyg nuotraukoje ir nesugebėjau įvertinti atstumo“, – kalba moteris.
Niekas neteikė vilties
Iš gydytojų išgirdus apie ragenos deformaciją bei vienintelę išeitį – transplantaciją, pasak moters, ją apėmė šokas. Vis tik neprarandant vilties Loreta lankėsi pas įvairius specialistus, ieškojo pagalbos, kaip galėtų pagerinti akies būklę, tačiau rezultatai nedžiugino.
„Laukiančiųjų transplantacijos sąrašas yra didžiulis, niekas nežino po kiek metų laukimo atsiras donoras ir ar išvis atsiras, todėl mane kaustė vis didesnė baimė. Juk reikėjo dirbti, norėjau gyventi pilnavertišką gyvenimą, tačiau jaučiau, kaip palaipsniui padėtis vis blogėjo.
Be abejo, pradėjau domėtis savo liga ir žmonių istorijomis, kuriems jau buvo atlikta ragenos transplantacija. Deja, tai manęs irgi nedžiugino. Sužinojau, jog buvo atvejų, kada žmogui teko net tris kartus persodinti rageną ir jam ji vis netiko, o regėjimas su kiekviena transplantacija vis prastėjo. Taigi, žinojau, kad jei ir gausiu donorą, tai nereiškia, kad organizmas ją priims ir problema išsispręs“, – tikino moteris.
Galiausiai laukė dar vienas išbandymas – akyje atsivėrė opa, kuri, kaip moteris įvardina, buvo naujas košmaras. Tokiose skausmuose ir baimėje teko laukti tris metus, kol pagaliau atsirado donoras.
Kaustanti baimė
Akimirką, kada išgirdo, jog atsirado donoras, Loreta puikiai prisimena dar šiandien
„Jausmas buvo stulbinantis, tą dieną atsimenu kaip šiandieną: buvo saulėta, net žinau, kaip buvau apsirengusi, kur sėdėjau sulaukusi skambučio ir net kelintą valanda jo sulaukiau. Tuo metu buvau suplanavusi atostogas, dirbau su svarbiais projektais, tačiau tą pačią minutę viską mečiau, kadangi 4 valandą sulaukiau žinios, o jau sekančios dienos ankstų rytą turėjau gulėti ligoninėje“, – sako Loreta.
Vis dėlto, atvykus į ligoninę ir atliekant tyrimus Loreta neslepia, kad jai pasidarė kraupu. Laiko buvo mažai, tyrimų, kuriuos reikėjo atlikti – daug, o artėjant link operacinės kilo vis daugiau neatsakytų klausimų.
„Buvo pasirinktas specifinis transplantacijos būdas – rageną neišpjauti, o ją nušlifuoti, būtent šių tikslių išmatavimų, kiek tiksliai galima ją nušlifuoti, nepavyko padaryti, kas man kėlė ypač didelę baimę. Laimei, kaip matote, viskas įvyko sėkmingai“, – nurodo Loreta.
Kančios po operacijos
Nors kelias iki operacinės buvo sudėtingas, laukė nelengvas ir pooperacinis periodas: akis nei vienų vaistų nepriėmė, prasidėjo alergijos, pablogėjo bendra sveikata ir visą laiką kankino neapsakomas skausmas.
„Sėdėjau viena užsidariusi tamsiuose namuose, nebuvo galima įsileisti menkiausios šviesos. Nežmoniškas skausmas kartodavosi beveik kas 15 min. ir taip visą savaitę. Akis tuomet buvo užklijuota, o kokie bus rezultatai net nenutuokiau. Laimei po poros savaičių įvyko stebuklas – dingo skausmai ir viskas pradėjo gyti“, – džiaugiasi pašnekovė.
Naujas gyvenimas
Transplantacija moterį paskatino labiau vertinti ir mylėti gyvenimą, daugiau rūpintis savimi. Loreta atsikratė antsvorio, pradėjau sveikai maitintis, aktyviai gyventi.
„Nors anksčiau buvau viešųjų ryšių specialistė, turėjau nuosavą kompaniją, dabar užsiimu visuomenės sveikatos raštingumo ugdymu, o prie šių pokyčių iš dalies prisidėjo ir mano išgyvenimai.
Net ir praėjus beveik dešimčiai metų po transplantacijos kiekvieną kartą pasižiūrėjus į veidrodį širdis ima virpėti ir dėl šios dovanos esu neapsakomai dėkinga“, – tikina Loreta.
