Trakai – nedidukas Lietuvos miestas, suvaidinęs milžinišką vaidmenį mūsų tautos istorijoje. Nors Trakuose gyvena apie septynis tūkstančius gyventojų, miestelis sulaukia neregėto turistų dėmesio. Pripažintas vienu labiausiai lankomų Rytų Europos miestų, Trakai traukia žmones savo architektūriniu savitumu, unikaliais kultūriniais renginiais ir pramogomis.
Ištikimieji sargybiniai
XIV a. pabaigoje, kai Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija siekė net Juodąją jūrą, kunigaikštis Vytautas iš Krymo atsivežė totorių ir karaimų šeimas ir įkurdino Trakuose. Jie saugojo didžiojo kunigaikščio pilį ir buvo ištikimi Vytauto sargybiniai.
Karaimai iki šiol išsaugojo savo tautinę savimonę. Šiandien turistus domina išlikę karaimų gyvenamieji namai, maldos namai kenesa. Ne vienas skuba paragauti garsiųjų karaimų kibinų ir kitų tautinių patiekalų.
Trakus iš visų pusių supa ežerai: Lukos (Bernardinų), Totoriškių, Galvės. Čia pat Skaistis ir Akmena. Ežeringas Trakų kraštas (daugiau kaip 200 ežerų) ištisus metus masina žvejoti tiek vietinius, tiek gamtos mylėtojus iš tolėliau. Trakų kraštą raižo upės Neris, Verknė, Geluža, Cirvija, Gruožė, Lukna, Spengla ir Žvirgždė.
Senieji Trakai – kovų liudytojai
Trakų istorija prasideda Senuosiuose Trakuose, nedideliame už trijų kilometrų esančiame kaime, pro kurį pravažiuojame keliaudami į Trakus iš Vilniaus traukiniu. Legendos pasakoja, kad Senuosius Trakus įkūrė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas. Manoma, kad tai įvyko XIV a. pirmoje pusėje. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose ši vietovė minima 1337 m. kryžiuočių ordino metraštininko Vygando Marburgiečio kronikoje. XIV a. antroje pusėje Senuosiuose
Trakuose jau stovėjo mūrinė pilis. 1345–1382 m.
ją valdė Trakų ir Žemaitijos kunigaikštis Gedimino sūnus Kęstutis.
Apie 1350 m. čia gimė žymiausias Lietuvos viduramžių valdovas Vytautas (1392–1430 m. Lietuvos didysis kunigaikštis). XIII–XV a. lietuviams teko daug kariauti. Pats pavojingiausias priešas buvo Teutonų (kryžiuočių) ordinas. Senųjų Trakų pilis – kovų su kryžiuočiais liudininkė. 1391 m. pilis buvo sugriauta ir nebeatstatyta.
Pastačius pilis Naujuosiuose Trakuose, Senųjų Trakų pilis neteko reikšmės ir nebuvo atstatyta.
Šiandien pilies vietoje matome XIX a. pabaigoje statytą neogotikinę bažnyčią. Jos sienos remiasi į 1405 m. vienuolių benediktinų statytos bažnyčios pamatus.
1998 m. Trakų istorinis nacionalinis parkas pradėjo įgyvendinti projektą „Vytauto Didžiojo kelias“.
Naujieji Trakai – unikalus miestas
1377 m. kryžiuočių kelių aprašymuose pradedami minėti Naujieji Trakai – šiandieninis Trakų miestas.
Naujųjų Trakų miesto planą, struktūrą ir raidą nulėmė gamtos sąlygos. Tačiau jos tapo ir gynybiniu miesto privalumu. Miesto dalis į visumą jungė vasaros ir žiemos keliai. Didysis kelias (dabar Birutės g.) ir Senasis kelias (dabar Karaimų g.) sukūrė unikalų miesto planą, kuris vasarą buvo linijinis, o žiemą, kai buvo naudojami žiemos keliai, radialinis. Šalia šių gatvių, laikui bėgant, buvo statomos ne tik pilys, visuomeniniai pastatai, bet ir privatūs gyvenamieji namai.
Trakai – unikalus miestas dar ir tuo, kad jame gyveno ir jį kūrė lietuviai, lenkai, žydai, rusai, totoriai ir karaimai. Tai vienintelis Lietuvoje miestas, turėjęs dvi savivaldas: nuo 1409 m. – Didžiojo miesto, t. y. krikščioniškosios Trakų miesto dalies, ir nuo 1441 m. – Mažojo miesto, t. y. karaimų gyventos Trakų miesto dalies. Jų palikimas pasiekė mus ir stebina savo architektūros lakoniškumu ir tradiciškumu.
Lietuvos pasididžiavimas
Manoma, kad Trakų pilį iki 1377 m. statė Kęstutis. Kryžiuočių kronikos tais metais ją vadina Trakų naująja pilimi. Čia buvusius žemės ir medžio konstrukcijų įtvirtinimus XV a. pradėta keisti mūru.
Pilis baigta statyti valdant Vytautui, 1414–1430 m. Pilį saugojo 11 gynybinių bokštų. Šiandien restauruoti keturi pilies bokštai. Po 1430 m. Pusiasalio pilyje rezidavo Lietuvos didieji kunigaikščiai Švitrigaila ir Žygimantas Kęstutaitis.
Žygimantą Kęstutaitį 1440 m. kovo 20 d., Verbų sekmadienį, Pusiasalio pilies vartų bokšte sąmokslininkai nužudė. Šioje pilyje 1503 m. buvo įkalinti Maskvos didžiojo kunigaikščio pasiuntiniai. Lemtingais 1655 m. pilis buvo sugriauta ir nebeatstatyta. Tik XIX a. antroje pusėje pradėti pilies restauravimo darbai.
1962 m. pagal architekto B.Krūminio projektą buvo atstatyti Kunigaikščių rūmai su donžonu, o 1987 m. baigti restauruoti pagrindiniai priešpilio objektai (architektas Stasys Mikulionis). 1962 m. Salos pilis perduota Trakų istorijos muziejui.
Šiandien Trakų pilis labiausiai garsėja birželį ir rugpjūtį vykstančiomis viduramžių šventėmis, kurių metu atgimsta viduramžių miesto gyvenimas su jo amatais, prekyba, riterių kovomis. Šis renginys kasmet sutraukia po kelis tūkstančius žmonių. Dveji laiptai veda į aukščiausią pilies vietą – Aukų kalną. Pasak legendos, ant jo vyko pagoniškos apeigos, buvo aukojama dievams. XX a. antroje pusėje Aukų kalne rastos XV a. pradžioje nebaigtų statyti rūmų liekanos.
Čia įrengtos ekspozicijos, veikia parodos, vyksta renginiai. Muzikos gerbėjus traukia Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vasaros festivaliai ir senosios muzikos ansamblių koncertai. Kasmet pasigrožėti pilimi atvyksta daugiau kaip 350 tūkstančių žmonių.
Karaimai ir kenesa
Naujieji Trakai tapo ir karaimų tėvyne. Juos XIV a. pabaigoje Vytautas iš Krymo atkėlė ir apgyvendino miesto dalyje, esančioje tarp Pusiasalio ir Salos pilių.
Trakų karaimai pasiskirstė į dvi skirtinga veikla užsiimančias grupes: karių ir civilių. Kariai gyveno Mažajame mieste ir saugojo pilis bei tiltą į Salos pilį, o civiliai gyveno Didžiajame mieste ir buvo raštininkai, vertėjai, dirbo žemę, vertėsi smulkiaisiais amatais, prekyba. Šioje miesto dalyje iki šiol yra jų maldos namai – kenesa (viena iš trijų pasaulyje veikiančių), mokykla – medresė, o kitoje Totoriškių ežero pusėje nuo pat karaimų įsikūrimo Trakuose – kapinės.
Švenčiausiosios Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia
1409 m. Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas fundavo Trakų parapinę bažnyčią. Bažnyčia buvo gotikinio stiliaus. XVII a. pradžioje Vilniaus vyskupas
Eustachijus Valavičius bažnyčią perstatė. 1655 m. per karą su Rusija bažnyčia buvo apgriauta, vėliau atstatyta. 1718 m. bažnyčia rekonstruota. Jos fasadams ir interjerui suteikta baroko bruožų.
Bažnyčia garsi Trakų Dievo Motinos paveikslu. Manoma, kad paveikslas nutapytas Konstantinopolyje 1123 m.,
ir 1390 m. imperatorius Emanuelis II Paleologas padovanojo jį Vytautui. XVIII a. pradžioje popiežius Klemensas XI vainikavo paveikslą auksine karūna. 1718 m. rugsėjo 4–12 d. vyko karūnavimo iškilmės. Tai buvo antras karūnuotas paveikslas Lenkijos ir Lietuvos valstybėje (pirmas – Čenstachovoje, Lenkijoje).
Šioje bažnyčioje buvo saugomos Trakų Dievo Motinos paveikslo karūnos, kurias dabar galima pamatyti Vilniaus taikomosios dailės muziejuje.
• Trakų salos pilis (statyta nuo XIV a. II pusės iki Vytauto valdymo pabaigos), kurioje nuo 1962 m. veikia Trakų istorijos muziejus;
• Trakų pusiasalio pilies (XIV a.) ir salos pilies (XV a. pradžia) liekanos;
• sena parapinė Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia;
• mūrinė Trakų Švč. Dievo Motinos Gimimo cerkvė (pastatyta 1863 m.);
• karaimų XVIII a. kenesa ir XIX–XX a. kapinės, senųjų kapinių vartai ir tvora yra architektūros paminklas (pirmoji pastatyta dar XV a.);
• Trakų dominikonų vienuolynas;
• į šiaurę nuo Pilies salos, Galvės ir Skaisčio ežerus skiriančiame pusiasalyje (buvusioje Algirdo saloje) išlikęs Užutrakio dvaras;
• Buvusi Trakų smuklė (XVIII a. pabaiga–XIX a. pradžia);
• Buvusio Trakų bernardinų vienuolyno liekanos.
• Trakuose, Karaimų g. 22, veikia Serajos Šapšalo rinkinių pagrindu sudaryta Trakų muziejaus karaimų parodos ekspozicija. Po remonto atidaryta 1997 m. birželio 28 d., švenčiant karaimų ir totorių įsikūrimo Lietuvoje 600-ąsias metines;
• Šv. Jono Nepomuko koplytstulpis.
