Nors Dainos mama buvo savalaikiai pasirūpinusi, kad abi jos dukterys turėtų po atskirą butą, tačiau po mamos mirties, Dainos sesuo pradėjo aktyviai stengtis pripažinti Dainą neveiksnia, kad galėtų užvaldyti jos butą ir neįgalumo pensiją.
„Psichinę negalią turintys žmonės paprastai yra ypač pažeidžiami,– kalba Aldona. – Jie dažnai nesugeba savęs apginti ir pasiduoda artimų žmonių valiai ir spaudimui… Jeigu žmogus turi fizinę negalią, jis dažniausiai gerai žino savo teises, sugeba gauti kvalifikuotą pagalbą iš teisininko.
Tačiau turintis psichinę negalią, dažnai to padaryti negali ir giminių pastangomis gali būti pripažintas neveiksniu ir tapti tiesiog jų tarnu, nebeturinčiu jokių teisių ir turto. Nors įstatyme ir parašyta, kad pripažinto neveiksniu žmogaus turtas ir lėšos turi būti naudojamos tik jo asmeninėms reikmėms, gyvenime dažnai būna visiškai kitaip…“
Pasak Dainos, kai pirmos instancijos teismas jos sesers pastangomis pripažino Dainą neveiksnia, sesuo iš karto pasiėmė jos neįgalumo pensiją, nepalikdama Dainai netgi pinigų pavalgyti.
„Atvažiuok pas mane, pavalgysi“, – atšaudavo sesuo.
O kaip tai padaryti, jeigu Daina gyveno Lazdynuose, o sesuo – prie „Vingio“ kino teatro? Juk reikia turėti autobuso talonėlių! O už ką jų nusipirkti, jeigu Dainos neįgalumo pensiją paima sesuo? Eiti pėsčiomis? Ir kiek ten taip pas tą seserį privaikščiosi?
Pasak Aldonos, tai toli gražu ne vienintelis atvejis, kai pripažinus neveiksniu, iš psichinę negalią turinčių žmonių giminės bando atimti jų paskutinius pinigus ir turtą.
„Mano kolegė iš Troleibusų parko profsąjungos globojo moterį, kurią jos sesuo tokiu būdu pavertė tiesiog verge, – kalba Aldona. – Kadangi pinigai buvo iš jos atimti, moteris buvo priversta vilkėti tik savo sesers senus, nunešiotus drabužius, buvo verčiama prižiūrėti sesers mažą vaiką ir t.t. Kitas atvejis, kurį žinau, – iš rajono, atrodo, Naujosios Akmenės. Ten vyrą pripažinus neveiksniu, jo neįgalumo pensiją pasiimdavo giminaičiai, o jis taip ir vaikščiodavo nudriskęs ir alkanas…“.
Aldona su savo profsąjungos kolegėmis paragino Dainą ginti savo teises ir kreiptis į Apeliacinį teismą.
„Teismo posėdžio pertraukos metu kartą tiesiai paklausiau viešąjį interesą ginantį prokurorą: „Kodėl stengiatės pripažinti Dainą psichiškai neveiksnia, jeigu matote, kad ji orientuojasi aplinkoje, puikią atmintį, atsimena dešimtis telefonų ir adresų, neturi jokių skolų už butą, nors gyvena tik iš savo kuklios neįgalumo pensijos?“
„Byloje pakanka duomenų pripažinti ją neveiksnia, – sukdamas akis į šalį, atsakė prokuroras. Turime pažymą, kad ji gydosi Psichikos centre.“
Aldona labai nustebo, kad tai yra pagrindinė priežastis, nes centre gydosi daug žmonių, tačiau ne visus siekiama pripažinti neveiksniais. Daina jai pasakojo, kad kartą buvo prievarta su policija išvežta į Naujosios Vilnios psichiatrinę ligoninę, nors tai visiškai prieštaravo nustatytoms taisyklėms, draudžiančioms prievartinį gydymą.
Apeliacinis teismas išnagrinėjo ieškinį, atsižvelgė į Dainos advokatės, kurią jai atrado Aldona ir jos kolegės, pateiktus argumentus ir panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą, paskelbusį Dainą neveiksnia.
Apeliacinio teismo sprendimo paskelbimo dieną Daina nuo tol laikė savo antrąja gimimo diena.
Savanoriavimas pas maltiečius
„Kai kurie mano draugai labai stebėjosi, kad aš išėjusi į pensiją nutariau savanoriauti, – prisipažįsta Aldona. – Tu visą gyvenimą taip vargai, sakė jie: užauginai keturis vaikus, turėjai vyrą sportininką, kuris namuose būdavo tik svečias, nors dabar pailsėk, neužsikrauk naujų įsipareigojimų! Tačiau aš supratau, kad man nesinori vien tik sėdėti namuose ir nieko nedaryti… Jeigu nebūtų žmonių, kuriems reikia pagalbos, neįgaliųjų, kaip tada pats tobulėtum? Ir ne tik tobulėti norėjosi, bet ir savo šilumos dalelę kitiems atiduoti…“
Atėjusi pas maltiečius, iš pradžių Aldona vis dar globojo Dainą. Su maltiečių pagalba ji ne tik toliau pratęsė jos globą, bet ir gavo daugiau galimybių tai daryti. Viena iš jų Dainai įstrigo ypatingai.
„Maltiečiai vienais metais per Kalėdas nutarė nuvežti savo globojamus senus žmones prie Katedros aikštėje pastatytos Kalėdų eglės, – prisimena Aldona. – Daugeliui senelių ir senučių ši išvyka buvo tikras stebuklas, nes natūralios eglės daugelis jų nebuvo matę ištisus dešimtmečius.
Atvykti ten patiems jiems nėra taip paprasta dėl daugelio priežasčių – silpna sveikata, silpnumas, sunku vaikščioti, orientuotis mieste, slidu… O čia – maltiečiai paėmė juos iš jų namų ir nuvežė lengvosiomis mašinomis į Katedros aikštę, kaip tikrus ponus…
Dainai išvyka paliko nepaprastai didelį įspūdį, ji dar ilgai (manau iki pat gyvenimo pabaigos) atsiminė smulkiausias jos detales: atsiminė, kad ją vežusio automobilio langai buvo tamsinti, kad iš jos prie eglės ėmė interviu žurnalistas, kurio buvo labai gražios mėlynos akys ir vestuvinis žiedas ant rankos… Aš kitų ten buvusių moterų paklausiau, ar jūs matėte, kad žurnalisto buvo mėlynos akys ir jis mūvėjo vestuvinį žiedą?
Ne, nei viena to neįsidėmėjo… O Daina įsidėmėjo ir prisiminė viską, iki mažiausios smulkmenos…“
Pasak Aldonos, tokiu dideliu atidumu pasižymi tie žmonės, kurie priversti ilgai būti vieni. Jie įsidėmi menkiausias detales, prisimena kiekvieną žodį. Juk jiems tokia išvyka – didžiulis gyvenimo įvykis, kuris pasitaiko labai retai.
Mirus Dainai, Aldona apsiėmė globoti senutę Leonardą, kuri gyveno netoli jos, Lazdynuose.
„Tikrai matau, kaip reikalinga seniems vienišiems žmonėms pagalba ir kaip skurdžiai jie gyvena, kaip taupo kiekvieną savo centą, – kalba Aldona. – Jų pensijos mažos, o susimokėjus už butą ir nusipirkus būtiniausių vaistų ne kažkas po to jiems ir telieka… Todėl mūsų atvežamus maisto produktus jie tikrai labai vertina ir tausoja.“
Tačiau dar labiau už maisto produktus, vieniši seneliai vertina galimybę pabūti ir pabendrauti su savanoriais, labai jų laukia. Jos globojama senutė Leonarda labai brangindavo kiekvieną Aldonos buvimo su ja minutę, tiesiog nenorėdavo jos išleisti.
„Aš jausdavau, kad su manimi pabendrauti jai buvo gyvybiškai svarbu, kad ji nori mane kuo ilgiau užlaikyti. Prisimenu, kaip stipriai Leonarda norėdavo man išsipasakoti, nes jai tada labai palengvėdavo, – atsimena Aldona. – Pati mėgstamiausia Leonardos pokalbių tema – jaunystės atsiminimai. Močiutė atsimindavo smulkiausias vaikystės įvykių detales: draugų vardus, kas kaip buvo apsirengęs, kokią šukuoseną turėjo… Tiesiog klausaisi ir netiki savo ausimis: tas pats žmogus, kuris negali prisiminti, kas įvyko vakar, pasirodo puikiai prisimena, kas buvo prieš penkiasdešimt – šešiasdešimt metų… Sėdėdavau ir klausydavau jos valandų valandas.. .Pasakojant Leonardai nutoldavo sunkios mintys apie savo vienatvę, ligas, ji tuomet būdavo savo prisiminimų pasaulyje – jauna, graži, laiminga…“
Labai įstrigo Aldonai ir paskutinės savo globojamos senutės dienos ir ypač viena pažintis ligoninėje.
Atėjusi Leonardos aplankyti į ligoninę, Aldona nejučia išsikalbėjo su šalia jos toje pačioje palatoje gulinčia iki pusės paralyžiuota moterimi, didžiąją savo gyvenimo dalį praleidusią ligoninėse. Pokalbis nebuvo ilgas, tačiau po jo moteris labai nuoširdžiai Aldonai padėkojo.
„Labai ačiū, kad su manimi pabendravote, – vos ne su ašaromis akyse pasakė ji.
Aldona labai sutriko.
„Aš labai nustebau, – prisimena maltiečių savanorė . – Aš gi jai juk nieko nedaviau, nesuteikiau jokių paslaugų, tik pabendravau. Tačiau moteris dėkojo man tikrai nuoširdžiai ir aš supratau, kad jai tas mūsų pokalbis tikrai buvo didžiulis įvykis. Mes juk negalime suvokti, kaip jaučiasi žmogus, kuris visą gyvenimą yra prikaustytas prie lovos, negali laisvai judėti ir visiškai priklauso nuo kitų valios. Moteris buvo įpratusi, kad ligoninėje niekas su ja nebendrauja: sesutės atėjusios patvarko, daktarai apžiūri, tačiau jokio bendravimo ten nebūna, tik med. paslaugos… O ji gi juk gyvas žmogus, kuris nori paprasčiausio dėmesio, žmogiškos šilumos…“
Gyvenimo krizės ir pačių artimiausių žmonių mirtys
Pasak Aldonos, savanoriaujant jai teko susidurti ne tik su įvairiais iššūkiais, tačiau ir su dviejų savo globojamų moterų mirtimis. Dainos mirtis ją paveikė ypač stipriai, iki šiol ji savo telefone neištrynusi jos numerio.
„Bendravau su Daina daugiau kaip dešimt metų, buvau šalia jos ypač svarbiais jos gyvenimo momentais, todėl dėl jos mirties labai pergyvenau, – prisimena Aldona. – Priimti vėliau mano prižiūrėtos močiutės Leonardos mirtį man buvo paprasčiau. Ji jau sirgo, gulėjo ligoninėje, kurį laiką buvo komoje, taigi tiesiog užmigo ir užmigo…“
Aldona iš savo patirties žino, kad tikintys žmonės lengviau priima mirtį, jos bijo mažiau.
„Turėjau savo vieną labai tikinčią giminaitę, tai jai mirtis buvo kaip sesuo, – kalba Aldona. – Ji tiesiai mums ir sakydavo: „Aš nei kiek nebijau mirties, einu pas Dievą, tai man nėra ko bijoti…“. O tie, kas neturi tikėjimo – neretai mirties bijo, nes nežino, kas po jos bus… Niekas gi iš ten dar negrįžo ir nepapasakojo…“
Labai skausmingi Aldonai buvo ir susidūrimai su savo pačių artimiausių žmonių mirtimis: nuo vėžio mirė jos mama, brolis, brolio dukra, sesuo, Aldonos dukra…
„Labai sunku buvo pakelti mamos mirtį, – prisimena Aldona. – Po jos mirties porą mėnesių dar buvo daug rūpesčių, nes turėjau keturis mažus vaikus, taigi tas mano užimtumas kažkaip mane mobilizavo.
Tačiau vėliau mane apėmė gili depresija, viskas aplink atrodė juodai, kankino sunkios mintys. Nesitikėjau, kad man taip atsitiks, buvau įsitikinusi, kad migrena, depresija – tai tik ponų ligos ir man tai negręsia… Tačiau supratau, kad šia liga gali susirgti bet kas, o išeiti iš tos slegiančios būsenos yra sunku ir kartais tiesiog jau netgi ne tavo valioje.
Man labai padėjo tai, kad nusprendžiau mobilizuotis ir pradėti lankyti chorą. Ėjau į jį prisiversdama, tačiau tas mano aktyvumas, kita veikla ir tiesiog paprastas išėjimas iš namų, kur viskas priminė mamą, tikrai man labai padėjo, depresija palaipsniui praėjo…“
Dešimtmečius vieniems uždarytiems tarp keturių sienų seneliams nėra galimybės išeiti, pakeisti aplinką, pakeliauti. Sunkios mintys apie vienatvę ir ligas, kartais netgi skausmai – pastovūs jų palydovai. Todėl savanorio apsilankymas yra jiems neretai vienintelis ryšys su pasauliu, vienintelė gyvenimo pramoga ir džiaugsmas.
„Savanoriai neretai tik vėliau supranta, kokį didelį darbą jie atliko ir kokią neįkainojamą pagalbą suteikė savo aplankytiems vienišiems seneliams, – kalba Aldona. – Jos dydžio ir reikšmingumo tikrai neišreikši apsilankymų skaičiais, o ir ne skaičiai čia svarbiausia…
Svarbu tai, kad tam aplankytam žmogui dėl tavo apsilankymo gyvenimas nors kiek praskaidrėjo, nors viena ašarėle mažiau jam išriedėjo… Dėl to ir laukia jie mūsų, prigludę prie langų, o mums taip pat malonu pas juos ateiti, pamatyti jų nušvitusius veidus, geras emocijas. To neišreikši žodžiais, tai galima tik pajusti…
Maloniai kviečiame prisidėti prie maltietiškų socialinių paslaugų vienišiems seneliams, vaikams ir neįgaliesiems plėtimo Lietuvoje, paskiriant savo 2 % nuo GPM maltiečiams.Tai galima padaryti internetu arba užpildant popierinę formą FRO512 (4) ir nunešant arba nusiunčiant ją į Valstybinei Mokesčių inspekcijai.
