Tradicinis šiaudinis sodas laimina namus

Šiau­lie­tė Bro­nė Gri­cie­nė 30 me­tų ve­ria šiau­di­nius so­dus, šio ama­to mo­ko ki­tus, ren­gia pa­ro­das. Anot tau­to­dai­li­nin­kės, se­no­vė­je ti­kė­ta, jog so­dai at­bai­do pik­tą­sias dva­sias. Kad ap­sau­ga bū­tų už­tik­rin­ta, rei­kia nors ke­lis šiau­dus su­ver­ti sa­vo ran­ko­mis.

Lūš šiau­das – lūš gy­ve­ni­mas

B. Gri­cie­nės bu­to pa­lu­bė­je sklan­do šiau­di­niai įvai­riau­sių geo­met­ri­nių fi­gū­rų so­dai. Ant ne­ma­to­mų siū­lų ple­vė­suo­ja paukš­te­liai, an­ge­liu­kai. Rom­bus ar pi­ra­mi­des jun­gia sau­lu­tės, kai kur nu­tįs­ta šiau­dų at­rai­žė­lių ku­tai.

Iš Pas­va­lio ra­jo­no ki­lu­si B. Gri­cie­nė sa­ko, jog so­dai Lie­tu­vos re­gio­nuo­se ski­ria­si, ta­čiau kur­da­ma ji ne­si­sten­gia, kad­ so­das bū­tų žiem­ga­liš­kas.

„Mėgs­tu sau­lu­tes, nes gy­ve­nu Sau­lės mies­te“, – juo­kau­ja mo­te­ris.

Apie so­dų tra­di­ci­jas Lie­tu­vo­je ji su­ži­no­jo iš vy­res­nių žmo­nių, ku­rie, iš­vy­dę so­dus, net su­si­grau­din­da­vę. Vie­na mo­te­ris pa­pa­sa­ko­jo, kaip per ves­tu­ves su so­du ga­vo ir pa­lin­kė­ji­mą: „Jei­gu ne­sau­go­si, ne­su­gy­ven­si. Lūš šiau­das – lūš gy­ve­ni­mas. Sau­gok kiek­vie­ną gy­ve­ni­mo die­ne­lę, kiek­vie­ną va­lan­dė­lę kaip tą šiau­de­lį.“

Ne­di­du­kas so­das bū­da­vo do­va­no­ja­mas ką tik gi­mu­siam vai­kui ar­ba per krikš­ty­nas, kad gy­ve­ni­mas bū­tų leng­vas.

B. Gri­cie­nė gir­dė­ju­si ir dau­giau var­dų, ku­riais se­no­vė­je va­di­no so­dus: šiau­di­nė­liai, vė­ri­nė­liai, sek­ly­čios, dar­že­liai.

Daž­niau­siai jie bū­da­vo ka­bi­na­mi virš sta­lo, kad lai­min­tų na­mus ir nuo pik­tų dva­sių ap­sau­go­tų. Vie­na se­nu­tė jai sa­kiu­si, kad ap­sau­ga už­tik­rin­ta tik tuo­met, kai nors ke­lis šiau­dus sa­vo ran­ko­mis su­si­ve­ri.

Pa­sak B. Gri­cie­nės, ir da­bar žmo­nės pa­ste­bi, kad so­das na­muo­se su­ku­ria ge­rą au­rą.

Šian­dien žmo­nės ka­bi­na so­dus so­dy­bo­se, pir­ty­se, nors to­kio­je vie­to­je jie grei­tai pe­li­ja. Anot so­dų meist­rės, pa­pras­tai šiau­das su­dū­lė­ja per 30 me­tų.

Prie­mo­nių par­duo­tu­vė­je ne­gau­si

Šie­met B. Gri­cie­nė ga­vo Lie­tu­vos tau­ti­nio pa­vel­do ser­ti­fi­ka­tą. Šiuo me­tu so­dų vė­ri­mo pa­mo­kas ve­da Rad­vi­liš­ky­je.

Mo­te­ris sa­ko, kad ne vie­nas su­si­ža­vi šiau­dų vė­ri­mo me­nu, ta­čiau pa­se­kė­jų nė­ra. Pir­mo­ji kliū­tis – me­džia­ga rank­dar­biui. Par­duo­tu­vė­je šiau­dų ne­nu­si­pirk­si, rei­kia sė­ti pa­čiam, ieš­ko­ti lau­kuo­se ar­ba pra­šy­ti ja­vus au­gi­nan­čių žmo­nių, kas kam at­li­kę.

Anot B. Gri­cie­nės, ge­riau­siai tin­ka ru­giai, nes jie kie­tes­ni. Ga­li­ma nau­do­ti ir kvie­čius, mie­žius, avi­žas. Prie pel­kių ji pa­ta­ria ieš­ko­ti nend­rių ar švend­rių: „Tin­ka vis­kas, kas su kiau­ru vi­du­riu, kur ga­li­ma įver­ti siū­lą“.

Šiau­dus rei­kia džio­vin­ti ne­san­da­ria­me, vė­jo per­pu­čia­ma­me šilt­na­my­je.

Džio­vin­tus šiau­dus su­tvar­ko B. Gri­cie­nės vy­ras Jo­nas – nu­ker­pa iki var­pos, su­ri­ša į ryšulėlius dviejose vie­tose.

Par­si­ve­žęs na­mo, iš­ker­pa na­re­lius, nu­mau­na žie­ve­les ir ati­de­da jas ku­tams ar an­ge­lams da­ry­ti. Minkš­tes­nius šiau­dus at­ski­ria nuo kie­tes­nių, il­ges­nius nuo trum­pes­nių.

Tau­to­dai­li­nin­kė šiau­dus vars­to au­di­mo med­vil­nės siū­lais. Paukš­čius, an­ge­lus ri­ša tvir­tes­niais siū­lais, su­suk­tais į vie­ną ka­muo­liu­ką iš ke­lių.

So­do vė­ri­mas

B. Gri­cie­nė pa­ro­dė, kaip su­ver­ti so­dą. Vir­šū­nei ji ima sto­res­nius šiau­dus. Prieš ver­da­ma pa­spau­džia siū­lu: pa­tik­ri­na, ar šiau­das tik­rai kie­tas.

Ant siū­lo ve­ria du šiau­dus, jun­gia prie sker­si­nio šiau­do, už­ne­ria kil­pą ir nu­ker­pa siū­lą. Tuo­met pe­rei­na prie ki­to sker­si­nio.

„Kuo so­das dau­giau kil­pų nars­ty­tas, tuo ge­riau su­tars jau­nie­ji“, – aiš­ki­no tau­to­dai­li­nin­kė.

Bai­gu­si ver­ti kam­pe­lius dar pa­te­pa kli­jais, kad tvir­čiau lai­ky­tų.

Paukš­čio ga­my­ba

Paukš­čiu­kus tau­to­dai­li­nin­kė ku­ria iš skel­to šiau­do. Ima pen­kis šiau­do pluoš­te­lius, vie­na­me ga­le juo su­ri­ša, o ki­tą ga­lą iš­sklei­džia. Tarp šių šiau­dų pirš­tais įau­džia ki­tus pen­kis pluoš­te­lius, spaus­da­ma nykš­tį ties bū­si­mu paukš­čio pil­vu.

Suaus­tus pluoš­te­lius su­glau­džia vi­du­ry­je.

Siū­lais su­ri­ša spar­ne­lius ir uo­de­gė­lę, pa­lie­kant iš­lenk­tą pil­vą.

Pat­rum­pi­na gal­vos pluoš­te­lius ir šiek tiek pa­ly­gi­na spar­ne­lius.

Paukš­čio gal­vą pu­sei mi­nu­tės mer­kia į karš­tą van­de­nį, kad ši su­minkš­tė­tų. Įmer­kia ir pa­pil­do­mą ke­lių cen­ti­met­rų il­gio svei­ką šiau­dą.

Gal­vos pluoš­te­lius per­len­kia, kar­tu su pa­mir­ky­tu šiau­du pri­vynio­ja siū­lu. Sna­pą šiek tiek pa­trum­pi­na. Į vie­ną su­ri­ša siū­lus, li­ku­sius nuo spar­nų, uo­de­gos ir kak­lo.

Paukš­te­lis pui­kiai tin­ka puoš­ti ka­lė­di­nei eg­lu­tei.

Gintarė VALUCKYTĖ