Vykdama į pasimatymą su garsiuoju italų reklamos fotografu O.Toscani jaudinausi. Su garsenybe turėjau kalbėti apie jo gimtąją Toskaną – koks nuostabus pavardės ir vietovardžio žaismas, – tačiau ramybės nedavė klausimas: „Kodėl būtent Toskana šiandien yra turistų geidžiamiausias Italijos regionas? Kuo ji įdomesnė už Siciliją, Apuliją, Venetą? O gal už beprotišką populiarumą Toskana turi būti dėkinga režisieriui Bernardo Bertolucci ir jo kino juostai „Aš šoku viena"? Jaudinausi ne veltui – agresyviausią visų laikų reklamos fotografą mano klausimas išvedė iš kantrybės.
„Ar žinote, kuo bėdžiai skiriasi nuo turtuolių? – staiga išpyškino man į akis pro raudonus akinius žvelgdamas fotografas. – Ogi tuo, kad bėdžiai griauna ir stato, stato ir griauna ir vėl stato. Tikri turtuoliai niekada nieko nestato. Jie perka kultūrinį paveldą ir jį užkonservuoja. Štai jums ir atsakymas, kuo įdomi Toskana. Toskanos dar niekas nesugriovė ir neperstatė, ten gyvena beveik vieni turtuoliai. Toskana – tai kultūros paveldas."
Kas nors kartą vaikštinėjo kiparisais apsodintais kalvotais Toskanos keliais, klaidžiojo prisirpusiais vynuogynais ir žvalgėsi į bekraštę rugių laukų panoramą, gali patvirtinti – čia tikrai karaliauja amžinybė. Toskanos peizažas nepavaldus laikui. Toskana – tai muziejus po atviru dangumi, nepaliestas šiurkščios šiuolaikinio žmogaus projektavimo aistros, nesubjaurotas modernios architektūros. Tai tokių gamtos fanatikų kaip O.Toscani akylai saugomas gamtos ir architektūros paveldas. Visą gyvenimą fotografas paaukojo pirmapradei Toskanai išsaugoti.
Įamžinta žemė
Vynuogynų kalvos ir kiparisų keliai, atsiremiantys į akmeninį viduramžių statinį, kurį sunku pavadinti būstu, greičiau – tvirtove, ir šiandien stūkso kaip Leonardo da Vinci, Fra Angelico, Tiziano drobėse. Žali panoraminiai pievų plotai, mėlynas dangus, balti debesys pro akmeninio pastato arkos formos langą... Tai gyvas gamtovaizdis. Toks kaip renesanso drobėje. Tai nepakartojamo žavesio Toskana.
Toskana vadinama Italijos perlu ne tik dėl ypatingos estetikos, tai – intelektualiausia Italijos žemės dalis, kurioje gimė renesansas. Italų kalbos pagrindu laikomą Toskanos dialektą sukūrė renesanso poetai Dante, Petrarca, Boccacio. Toskanos literatūrinis peizažas mus žavi „Dieviškojoje komedijoje„, „Dekamerone“.
Etruskų palikimas
Jei pažvelgtume į Apeninų pusiasalio „batą", Toskana driekiasi Apuanijos Alpių ir Apeninų nugarkaulio papėdėje. Iš vienos pusės ji glaudžiasi prie Tirėnų jūros, kitoje ribojasi su Umbrija, Lacijumi, Marke.
Jau 9 amžiuje prieš Kristų dabartinėje Toskanos teritorijoje apsigyveno etruskai. Šiandien turistų dievinamuose miestuose – Volteroje, San Džiminjane, Populonijoje – etruskai sausino pelkes ir pradėjo statyti pirmuosius namus. Čia Etrūrijos gyventojai konstravo senovės vandentiekių – akvedukų sistemas, kurių liekanų galima aptikti Toskanoje dar ir šiandien. Tai buvo ypatinga kultūra ir civilizacija, kurios filosofija paremta pomirtiniu gyvenimu. Tai lėmė etruskų architektūros – siauručių rausvų plytų, naudojamų gyvenamiesiems pastatams, klojimo būdą. Namas turėjo būti amžinas lyg kapas, kuris žmogui būtų reikalingas ir po mirties.
Elbos saloje ir žemyne etruskai liejo geležį. Į etruskų statybos ypatybes ir skulptūras, lietas iš geležies, galima pažvelgti ir šiandien. Sovanos bei Vetulonijos nekropoliai – muziejai, kuriuose sukaupta Toskanos praeitis, jų palikuonių – etruskų tradicijos, istorija. Romėnų legionierių invazija į Etrūriją šiai kultūringai civilizacijai padarė daug žalos, tačiau romėnams užteko gudrumo išsaugoti ir vėliau panaudoti etruskų architektūros ir inžinerijos paslaptis. Šią kultūrą romėnai praturtino iki šiol išlikusiais istoriniais keliais – Aurelija, Kasia, Flaminija. Imperatoriaus Diocletiano laikais Tirėnų jūros vidurinėje dalyje atsirado Tuksia. Iš jos pavadinimo kildinamas žodis Toskana.
Architektūros stebuklai
Toskanos sostinė – Florencija. Du ryškiausi miestai – Piza ir Siena. Jie garsėja viduramžių architektūra. Florencija, Piza ir Siena – stulbinantys elegancija ir istorija akmeniniai miestai, išsaugoti iki šių dienų. Šių miestų centrinė aikštė ir aplinkinės gatvės – tokios, kokios buvo prieš šimtą metų. Prieš du, tris, keturis šimtus metų. Tokios, kokios buvo visada.
Toskanos regioną charakterizuoja ir romaninio stiliaus architektūriniai Florencijos ir Pizos, Sienos miestų ansambliai. Iki šių dienų jie laikomi nepakartotais pasaulio stebuklais. Gracingos gotikinio stiliaus balto marmuro bažnytėlės, pakibusios ant Arno upės kranto Pizoje, atrodo lyg ne žmogaus, o Dievo rankų sukurti kūriniai.
Garsusis Pizos Scuola Normale ir universitetas, kuriame sėkmingai veikia ir Baltistikos katedra, Sienos bei Florencijos universitetai – italų tautos pasididžiavimas. Unikalus sniego baltumo Pizos Stebuklų aikštės ansamblis su bazilika, kapinėmis, krikštykla ir nepakartojamu svyrančiu Pizos bokštu grožiu ir estetika nenusileidžia Florencijos centrui – Sinjorijos aikštei bei Šventosios Marijos Gėlių bazilikai su unikaliu Brunaleschio kupolu. Šis iš trijų elementų romaninio stiliaus ansamblis pastatytas derinant trijų – balto, rožinio ir žalio – marmuro luitus, atgabentus iš Kararos kasyklų, to paties marmuro, iš kurio šedevrus kalė didysis Michelangelo. Į dangų lyg strėlė šaunanti Giotto kampanilė – viena grakščiausių varpinių pasaulyje.
Autentiška stilistika
Vaikštant Florencijos ir Pizos miestų senamiesčiais įspūdį daro ne tik brangūs miesto madų boutique'ai, įspūdingo grožio konditerija garsėjančios kavinės ir barai. Labiausiai stebina nepakitusi feodalinio laikotarpio atchitektūra. Anot garsiojo fotografo O.Toscani, įsigiję šių laikų pastatus toskaniečiai, skirtingai nei kitų Italijos regionų gyventojai, nepuola į savo namus brukti moderno. Čia dominuoja garsusis toskanietiškas rustiko stilius. Jei toskanietis išduotų savo rustiko stilių, jis nebūtų toskanietis. Tai reiškia, kad visais įmanomais būdais bandoma išsaugoti interjerų autentiką. Būstas turi išlikti toks, koks buvo 12–13 amžiuose. Čia ir išryškėja tikroji Toskana, jos gyventojų intelektualumo, išsilavinimo ir gero skonio dalykai, kurių pasigendi kituose Italijos regionuose.
Saugomos senienos
Anot O.Toscani, turtingi žmonės investuoja į praeities išsaugojimą. Tai reiškia, kad specialiais brangiais japonų chemijos laboratorijoje sukurtais antibiotikais konservuojamos būste išlikusios praeities vertybės. Pirmiausia tai sienose išlikusios etruskų plytų liekanos. Nors Kararos mieste kasamas brangiausias Italijos marmuras, toskaniečiai, užuot kloję grindis šiuolaikiniu brangiu, tačiau beasmeniu marmuru, dezinfekuoja ir atnaujina deformuotas mozaikines grindis. Atidengia durų pertvaras – architravus, kurie interjerui teikia ypatingos prabangos įspūdį, antibiotikais konservuoja kinivarpų išgraužtus sienojus. Sienos taip pat paliekamos grubios, tik išbalinamos, tačiau įspūdis išlieka natūralaus baltinto tinko. Įsivaizduokite, kaip tokiame interjere įdomiai atrodo šiuolaikiškos technologijos santechnika, virtuvės įranga, apšvietimas, antikvariniai veidrodžiai ir baldai. Brangiausi butai Toskanos epochiniuose pastatuose – tai attico (it. viršutinis aukštas). Pro tokio buto langą būtinai atsiveria nuostabi panorama – į žalias Toskanos kalvas, akmeninį miestą arba griūvantį Pizos bokštą.
Žemė ir kitas nekilnojamasis Toskanos turtas prieinamas tik turtingiausiems pasaulio žmonėms. Turistams bandoma parduoti meistrišką rustiko stiliaus kopiją. Jis kuriamas kaimo turizmo verslu užsiimančių bendrovių ir privačių asmenų išpirktose pilyse, tvirtovėse, akmens būstuose, primenančiuose Gvelfų, Gibelinų statybą, užtikrinusią Toskanoje šių garsių feodalų giminių saugumą viduramžių laikais.
Kaimiečių virtuvė
Kas neragavo Toskanos virtuvės, negali pasakyti buvęs šiame krašte. Toskanos virtuvė išliko be jokių gastronominių įmantrybių, O.Toscani ją tiesiai šviesiai vadina kaimiečių virtuve. Būtent tuo ji išraiškinga ir sveika. Ji vertinga pirmapradžių produktų – mėsos, sūrio, kumpio, aliejaus, vandens – kokybe, dėl kurios garsiausiu Italijos virėju tapo taip pat toskanietis Fulvio Pierangelini. Toskanos vynuogynuose spaudžiamas išraiškingiausias Italijos vynas „Brunello di Montalcino“, pagamintas iš tipiškų vietovės vynuogių rūšies 'Sangiovese'. Šio vyno derinys su bistecca fiorentina (it. florencišku bifšteksu) – dar vienas gerovės įrodymas. Mat ir vynas, ir 4 centimetrų storio lyg sviestas pjaustomas nemarinuotas bifšteksas – ypatingo skonio. Toskanos kalvose išauginto jaučio mėsa – prabangos išraiška. Šis krosnyje keptas patiekalas – nekasdienis valgis. Florenciško bifštekso kilogramas parduotuvėje kainuoja apie 35 eurus, butelis „Brunello di Montalcino Riserva„ – apie 100 eurų. Kiti Toskanos vynai – „Morellino di Scansano“, „L'Ornellaia„, „Sassicaia“ – garsiausių restoranų valgiaraščio dalis. Garsūs ir desertiniai prie saldumynų naudojami vynai – „Vin Santo„, „Vernaccia“, „Malvasia".
Jurga JURKEVIČIENĖ
