VL žurnalistė Klementina Puolikaitė - Guobė
Praūžė viena ryškiausių kalendorinio pavasario švenčių – Kaziuko mugė, sukvietusi didžiulį būrį puikių žmonių, sodininkų, medaus mėgėjų, amato puoselėtojų. Mieli ir paprasti žmonės, apsiginklavę pintais krepšiais, pilnais įvairių gėrybių, kvietė prieiti, paragauti, pasikalbėti...
Kuklūs stebuklai
Visko buvo daug, bet akį patraukė kiek tolėliau nuo visų kukliai stovėjusi moteris, apsupta gausybės augalų (stevijų, kriaušių, obelų, šermukšnių). Ji meiliai pasitiko visus besidominčius ir žarstė patarimus. Stalas buvo nukrautas begale įvairių rūšių šermukšnių vaisiais, šalia – dviejų rūšių šermukšnių uogienė.
„Prašome, ragaukite“, – pasakė ji ir įbruko plastikinį šaukštelį. Skonis neišpasakytas! Jei būtų galima palyginti su medumi, medus atsidurtų kažkur labai labai toli. Žmonės spietėsi aplink Birutę Prišmontienę, kuri atvyko čia, į Vilnių, iš Molėtų.
Geriau prigyja pavasarį
Birutė net nepajėgė garsiau kalbėti, nes buvo užkimusi: mat, būdama čia, sušalo ir susirgo, bet tai netrukdė jai pasakoti apie didžiausią aistrą – šermukšnius: „Pasakysiu tiesiai šviesiai – per radiją ir kitur rėkia, kad per vėlu sodinti, o iš tikrųjų dar per anksti sodinti. Jei medį iškasi rudenį ir dieną su lapais palaikei, o pasodintas, žiūrėk, jau ir džiūsta kamienas, o paskui žmonės verkia, kad augalas neprigyja. Kaulavaisiai – vyšnios, abrikosai – turėtų būti sodinami tik pavasarį. Pasodinti rudenį nespėja sumedėti“, – sakė B.Prišmontienė.
Šermukšniai Lietuvoje nėra patys populiariausi ir paklausiausi augalai, bet Birutė tvirtai įsitikinusi, kad tik kol kas: „Žmonės iki šiol neturėjo pasirinkimo. Dabar yra labai daug jų rūšių, veislių. Šermukšniai tikrai išpopuliarės, nes labai skanios ir jų uogos, ir uogienės. Beje, šermukšnių uogose gausu vitaminų.“
Nereikia didelės priežiūros
Paklausta apie augalo priežiūrą, Birutė atsakė trumpai ir aiškiai: „Šermukšnis – tinginio medis. Kuo mažiau prie jo kiši nagus, tuo geriau bus. Genėti beveik nereikia. Tai – labai paprastas laukinis medis. Yra kultūrinių jo veislių, daug rūšių, visos jų uogos – skirtingo skonio: vienos – saldžios, kitos – rūgščios, bet nekarčios, dar kitos – karčios. Uogų spalva – nuo baltos iki juodos, dydis – nuo smulkių iki labai stambių.“
„Šermukšnių uogienė, nors ji ir labai keista, neįprasta, patinka daugeliui. Kitose šalyse jau seniai žinoma, kad šermukšnis – naudingas medis, bet aš jį populiarinu tik Lietuvoje. Šermukšnių uogas galima trinti su medumi arba žalias dėti į šaldiklį. Juk tai – vitaminų šaltinis: šaukštą pakabinai – ir jau sveikas. Viena biochemikė, rašydama disertaciją, atliko tyrimus ir išsiaiaškino, kad šermukšnių uogose yra neįtikėtinai daug maistingųjų savybių, antioksidantų, beprotiškai daug įvairių vitaminų. Tai – didžiulė vertybė ir tikras lobis“, – su meile akyse pasakojo B.Prišmontienė.
