abai dažnai artumo iliuzija tampa savotiški „verslo/prekybiniai santykiai“ blogiausia šio posakio prasme: principu „tu – man, aš tau“. Čia viskas kaip ir sakoma tiesiai šviesiai, be jokių užuolankų, tačiau toli gražu ne visada atsižvelgiama į partnerio poreikį.
Pavyzdžiui, vienas turi poreikį turėti šiek tiek visiškai asmeninio gyvenimo: atkreipkite dėmesį, tai tikrai ne visada reiškia kopuliacinę neištikimybę! Galbūt žmogui reikia erdvės tam pačiam natūraliam flirtui, kuriuo jis „kvėpuoja“ arba apskritai kokiems nors pamąstymams tet-a-tet su savimi apie būties paslaptis… Tai nėra svarbu.
Esmė tame, kad žmogui vienaip ir kitaip norisi išsaugoti sąjungoje gabaliuką savo, kaip sako dr. Levi, „patiniškumo“. Antrasis partneris prieštarauja ir vos ne pavyduliauja dėl asmeninių partnerio minčių ir vienatvės poreikio… Be to, neretai įsižeisdamas apeliuoja būtent į artumą: „Mes juk su tavimi beveik artimi žmonės/giminės, o tu vėl…“
Tai, deja, dažniausiai būna arba artumo iliuzija, arba artumo žaidimas. „Man reikia štai šito, tad aš tau leidžiu daryti TĄ PATĮ ir manykime, kad artumas tarp mūsų išsaugotas ir mano poreikis jo nepažeidžia“. Tačiau paaiškėja, kad partneris arba partnerė neturi poreikio „TAM PAČIAM“, todėl nenori TO imti.
Jam/jai reikia ko nors kito, apie ką tiesiai šviesiai pasakyti negali arba nenori ir geriau nusprendžia atlikti su savo sutuoktiniu manipuliacijas, kad pašildytų jame… Na.. Kad ir tą patį kaltės jausmą… Kuris iš jo pusės gali ir nekaisti, kadangi žmogus padarė viską, ką galėjo.
Dar variantas – sutuoktinis(-nė) neima „TO PATIES“, net jeigu jam/jai to gal ir reikia. Neima būtent todėl, kad jam(jai) kažkur giliai sieloje nepatinka, kad partneris(-rė) naudosis SAVO laisve: gali būti, kad tas, kam siūloma, mato laisvėje pavojų tam pačiam artumui. Štai ir gaunasi arba melavimas sau, arba vien manipuliacijos
Viskas iš tiesų todėl, kad daugelis žmonių, žengdami į santuoką, kalba apie būsimą šeimyninį gyvenimą vadovaudamiesi principu „jis bus mano“ (arba „ji bus mano“). Bus (vos ne) mano kūno dalis…
Turėti „vienodas teises į asmeninį gyvenimą“ – toli gražu ne pagrindinė sąlyga artumui, kaip žaidimų nebuvimui.
Artimas žmogus, su kuriuo jūs galite bendrauti be manipuliacinių žaidimų – tikėtina, tai tas, kas supras jūsų poreikius (net nežinau, ką akcentuoti – žodį „supras“ arba žodį „jūsų“…). Lygiai taip pat, kaip jūs suvoksite jo poreikius… Be to, realiame artume abu gali vienaip ar kitaip kažkur išeiti, minimum į save, ir svarbu tai, kad tokiam išėjimui nereikia išgalvoti kažkokios manipuliacijos. Gali būti, kad tam išvis nereikia nieko sakyti…
Vienas kito poreikių žinojimo rezultatas bus ne manipuliavimas taikant šias žinias, o būtent abipusė pagarba. Ir čia visai nebūtina kaitaliotis „teisėmis“: galbūt jums reikia vieno, o jūsų partneriui – kito. Globalūs tikslai – galbūt taip pat viena iš būtinų sąlygų psichologiniam artumui: tikėtina, kad būtent tai stimuliuoja (įkvepia) abudu kurti artumą…
ABU artimi partneriai pasiruošę tam tikriems kompromisams ir jie neturi poreikio versti vienas kitą imtis tų kompromisų pasitelkdami tuos pačius žaidimus. Šioje vietoje yra noras sumažinti susikertančias transakcijas ir interesus…
Prisiminkime aukščiau pateiktą pavyzdį: Žmona – „…aš vėliau išplausiu indus, gerai?“ Kitaip sakant, artumui ji jau ir taip daug pasakė :) Prigulė po vakarienės – reiškia pavargo, reiškia NEGALI dabar. Ji panorėjo tai įgarsinti (kad įsitikintų adekvačiu atgaliniu ryšiu…) – ji pasakė, sulaukė norimo atsakymo ir toliau konfliktui kaip ir nėra kur rutuliotis. Su sąlyga, kad ji turi suprantantį ir svarbiausia – gerbiantį jos poreikius vyrą.
Vyras bus ramus tik įsitikinęs, kad ji prigulė pailsėti išties todėl, kad pavargo (ir išplaus indus šiek tiek vėliau), o ne tam, kad pažaistų kokią nors „užsienio namų šeimininkę“ ir priverstų jį patį plauti indus – jeigu jis turi bent minimaliai tokių įtarimų, vardan įspėjamosios agresijos šaus: „tinginė nelaiminga, aš darbe nugarą laužiau…“, užsiraus ant atsakomosios reakcijos arba kokios nors „grakštesnės“ manipuliacijos ir t.t.
Beje, dar apie būtinąją asmeninio gyvenimo dozę psichologiškai artimoje poroje. Ten priimami kiekvienos šalies poreikiai ir randamas būdas jiems spręsti, tačiau todėl, kad abiems naudingas komforto pojūtis poroje ir abu su minimaliomis netektimis bando pasiekti tą abipusį pojūtį. Ir tikėtina, po tam tikro laiko, net nekalbėdami.
Tačiau tame ir bėda, kad daugelyje mūsų porų būtent tos naudos ir nėra, ir jų artumo suvokimas „na, viskas, dabar tu mano“ reiškia būtent mainus: „Ak, tau reikia flirtuoti? Ir aš flirtuosiu! Nors man to nereikia ir man nuo to bus vien problemos (kad po to sužaisti žaidimą „štai prie ko tu mane nuvedei)“. Arba kitaip: „Ak, tai reikia flirtuoti – prašom, o aš nė už ką to nedarysiu – kad man liktų proga pažaisti su tavimi įsižeidusį sutuoktinį (sutuoktinę) ir kaltinti tave tuo, kad tu egoistas“ ir t.t.
Matote, kas gaunasi: nėra noro abiems jaustis komfortiškai – yra noras kažką „laimėti“ kito sąskaita… Deja, būtent teisė laimėti kažką sutuoktinio sąskaita dažnai ir vadinama artumu… :(, o juk artumas – tai pirmiausia ABIPUSĖ individualumo pagarba ir abipusis nenoras skaudinti.
