Artumo pojūtis, kaip ir laimės, nebūna nuolatinis, netrunka 24 val. per parą. Būna mažų nesutarimų ir nemalonumų, tačiau daugiau ar mažiau BENDRAS suvokimas arba, tarkime, „generalinė linija“ ;), vis vien suteikia gan patvarų artumo arba laimės, arba abiejų kartu, pojūtį.
Čia ir vėl galima prisiminti jau žinomas tiesas: „Dažnai mes laimės nepastebėdavom, buvo ji kaip dangus, įprastas jis“. Visai tikėtina, kad artumas kartais lygiai taip pat nėra pajuntamas. Pajuntamas greičiau jo nebuvimas…
Ir pradedant pokalbį apie „psichologinio artumo teoriją“ siūlau skaitytojams tokio artumo apibrėžimą, kurį suformulavo žinomas veikėjas Erikas Bernas. Anot jo, artumas – tai „laisvas nuo žaidimų, nuoširdus žmogaus elgesys… Jis dažniausiai neveda į nemalonumus, jeigu neįsimaišo koks nors žaidimas“.
Čia pat pastebėsiu, kad Berno suvokime psichologinis žaidimas savyje įkūnija melo elementą, manipuliacijas, rungimąsi (kam atiteks laimėjimas?). Todėl artume dažniausiai nėra poreikio TOKIAM žaidimui.
Štai paprastas pavyzdys: kriauklėje kalnas indų. Žmona pavargusi grįžo namo svajoja pasėdėti priešais TV arba pasivolioti su knyga ant sofos… Jeigu pas ją su vyru yra artumo, jai užteks pasakyti: „Brangusis, aš pavargau, išplausiu indus vėliau?“
Vyras (priklausomai nuo aplinkybių) tokiu atveju gali atsakyti maždaug taip: „Ilsėkis, brangioji, aišku – nieko baisaus, išplausi vėliau“; „Niekai, aš patas išplausiu“; arba išvis „Aš juos jau išploviau“.
Jeigu tarp sutuoktinių artumo nėra, žmonai būtina „pamanipuliuoti“ vyru, kad jis tartų bent vieną panašų į išvardintus atsakymą. Tuomet ji pradeda kurį nors iš tinkamų psichologinių žaidimų; o jos „laimėjimu“ bus kaip tik laikinas leidimas neplauti indų.
Tai, aišku, tik vienas iš pavyzdžių. Gali būti, kad jis yra paprasčiausias. Ką dar būtina pasakyti apie artumą, kaip apie psichologinių žaidimų nebuvimą?
Pirmiausia tai būtent destruktyvių žaidimų nebuvimas (arba, tarkime taip – artumui atsirandant, jų nykimas), t.y. nemalonių bent jau vienam iš partnerių.
Juk jeigu poroje yra manipuliacinių žaidimų, ypač destruktyvių, jie yra pradedami tam, kad vienas iš partnerių gautų „laimėjimą“. Tai reiškia, kad kitam šiuo atveju tenka pralaimėti – tai neigiamai veikia artumą.
Be to, ne visada teks laimėti jums: kartais laimės ir jūsų partneris, o tai reiškia, kad ir jums teks patirti pralaimėjimą – tai taip pat yra nemalonu.
Tokiu galimybių buvimas tarsi „neleidžia atsipalaiduoti“, verčia nuolat „turėti rankovėje atsakomąjį žaidimą“ arba stebėti partnerio žaidimą. Toks gyvenimas kartu labai greitai tampa ganėtinai varginantis. Paaiškėja, kad jūs nepasitikite savo gyvenimo partneriu (ir jis jumis taip pat). Mažų mažiausiai, būdami su juo jūs nesijaučiate psichologiškai saugūs, o tai, kaip jau žinote, labai didelė problema su rimtomis (tame tarpe ir seksualinėmis) pasekmėmis.
