Tėvų nuodėmės gyvena vaikų ligose

Jaunuolis ir mergina labai mylėjo vienas kitą. Vaikinas buvo liguistai pavydus. Jis iš Kauno į Vilnių atvažiuodavo net naktimis, išeiginių dienų pavakariais įsitikinti, ar jo mylimoji neturi kito vaikino.

Jeigu gatvėje, einant kartu, kas nors iš vyrų atkreipdavo į ją dėmesį, tuojau pasipildavo priekaištai, klausimai, kodėl jis į ją žiūri, iš kur pažįsta ir t. t. Vaikino pavydas tapo nebepakeliamas, jis nuolat peraugdavo į ginčus. Mergina pradėjo vengti pažįstamų vaikinų. Draugėms patarus, o ir pačiai pavargus nuo tokio bendravimo, ji nutraukė draugystę. Išsiskyrė abu verkdami ir daugiau nebesusitiko. Po kurio laiko jaunuolis vedė kitą, bet po kelerių metų išsiskyrė.

Mergina baigė mokslus, pradėjo dirbti, susidraugavo su jaunuoliu - skyriaus viršininku. Dėl jos šis paliko savo ankstesnę draugę. Paliktoji bendradarbiams pranašavo, kad šis "pažais meilę ir paliks", kaip paliko ją. Mergina nusprendė, kad taip nebus, taigi draugavo toliau. Netrukus jaunuolis pasiūlė už jo tekėti. Mergina sutiko paduoti pareiškimus vedyboms į Civilinės metrikacijos biurą, nors tekėti už jo negalvojo ir net neįsivaizdavo gyvenimo kartu. Greičiau iš principo, norėdama įrodyti buvusiai jo draugei, kad ši neteisi. Vestuvės greitai artėjo, o ji stengėsi apie jas negalvoti. Vestuvių dieną galvojo, kaip reikės atsigulti į vieną lovą su nemylimu, nors ir teisėtu vyru.

Mergina ir jaunuolis išpažino katalikų tikėjimą. Pagal lenkų papročius per vestuves prie vaišių stalo ant sienos virš jaunosios kabinamas Šv. Mergelės Marijos, o virš jaunojo - Kristaus paveikslai. Po vidurnakčio Marijos paveikslas staiga nukrito ant jaunosios galvos ir sudužo į šukeles. Mergina pagalvojo, kad tai yra blogas ženklas ir, matyt, iš šių vedybų nieko nebus, ji su šiuo vyru viso gyvenimo nepragyvens.

Vyras žmoną mylėjo, o ji jo - ne, tad vengdavo lytinių santykių, dėl ko iš vyro sulaukdavo priekaištų. Vyras stokojo švelnumo ir stengdavosi vos ne prievarta pasiekti savo, o tai tik didino prarają tarp sutuoktinių. Draugai ir pažįstami manė, kad ši pora niekada nesipyksta ir gerbia vienas kitą. Iš tiesų taip ir buvo visose gyvenimo srityse, išskyrus seksą. Žmona laukė iš vyro švelnumo, bet apie tai niekada su juo nesikalbėdavo. Ji visą laiką manė, kad vyras turi susiprasti pats.

Taip, deja, neįvyko. Jausdamas meilės stoką iš žmonos pusės, vyras nuolat jai priekaištavo ir 13-tais šeimyninio gyvenimo metais sutiko moterį, kuri, jo žodžiais tariant, į meilę atsakė meile. Šeima pradėjo griūti. Vyras mylėjo žmoną, tad, žinodamas jos tvirtą charakterį bei nujausdamas skyrybas, bandė apsidrausti, ją apvaisindamas. Tai nepadėjo, nes žmona nėštumą nutraukė. Vyro viltys, kad, gimus antram vaikui, žmona jo nepaliks, žlugo. Po skyrybų ir nėštumo nutraukimo stipriai nukentėjo buvusios žmonos dvasios, sielos ir kūno organų gyvybingumas, nes atsirado didelės bioenergetinės duobės lytinės, medžiagų įsisavinimo ir apykaitos sistemose, kas stipriai susilpnino imuninę sistemą. Neapykanta buvusiam vyrui už "apgavystę" išugdė didelę, apie 2 m agresiją, kuri per sielą pradėjo skverbtis į dvasią. Tokiais atvejais dvasia ir siela performuoja galvos smegenų veiklą į agresyvumą, ir smegenys organizme pradeda auginti agresyvias (vėžines) ląsteles. Išaugo stipri agresija lytinės sistemos ir plaučių bei kitų organų (kasos, kepenų) atžvilgiu, ir moteris susirgo krūties vėžiu, kinis greitai išplito į plaučius. Mane pasikvietė konsultuoti, kai dešinės krūties vėžys buvo IV stadijos, o plaučiuose buvo metastazinis pleuritas. Per pirmąjį apsilankymą moteris nesuprato mano minčių ir žodžių, nes galvojo tik apie ligą.

Gydytojai atsisakė teikti jai tolesnę medicininę pagalbą, motyvuodami tuo, kad jau per vėlu. Tuomet, pažįstamiems prašant, pradėjo gydyti viena Onkologinės ligoninės gydytoja. Buvo taikyta cheminė terapija, tiesa, ne visa, nes ligonė jos atsisakė. Prieš kiekvieną cheminės terapijos procedūrą ją kankindavo nepakeliamas jaudulys. Visu kūnu ir dvasia ji nenorėjo šių procedūrų, nes po jų būdavo nepakeliamai sunku.

Praėjus trejetui mėnesių po pirmojo susitikimo, moteris telefonu paskambino man ir paprašė pagalbos. Kaip vėliau paaiškėjo, tai padaryti ją įkalbėjo draugė, nes matė beviltišką padėtį, Atvykus pamačiau, kad ligonė jau tik svečias šiame pasaulyje. Kalbėjomės apie porą valandų. Per tą laiką sumažėjo veido išpurtlmas, skruostuose atsirado nedidelis raudonis, tačiau akys rodė neviltį. Moteris gyveno netoli mano namų, todėl stengiausi apsilankyti kasdien. Visą laiką stebėjau pokyčius, kiek įmanoma stengiausi atstatyti pažeistas dvasios ir sielos struktūras. Nuoseklus mudviejų darbas davė gerus rezultatus, dvasios ir sielos struktūros atsistatė. Pagerėjo ir fizinė būklė, skystis plaučiuose nebesikaupė, moteris pradėjo vaikščioti, jos pamėlę nagai įgavo normalų rausvą atspalvį. Draugų ir pažįstamų veiduose atsirado viltis, kad ji pasveiks.

Realiai padėtis visą laiką buvo nestabili: ligonė kartais nusivildavo iki kraštutinumo, kad viena krūtis didesnė už kitą, kad papilnėjusi negali rengtis savo mėgstamais rūbais, kad negali išeiti į lauką, tvarkytis namuose, klausdavo, kada visa tai baigsis ir pan. kartais ji tiek susinervindavo, kad norėdavo kuo greičiau numirti. Nusivylimus lydėdavo sveikatos pablogėjimai. Susitikus ir pasikalbėjus, dvasios ir sielos struktūros atsistatydavo tik laikinai, nes ligonės nuotaika nuolat keisdavosi. Fiziniame kūne pagerėjimas būdavo tik tada, kai gera dvasinė būklė išsilaikydavo keletą dienų, o tai būdavo retai. Bloga nuotaika ir laikas nebuvo jos sąjungininkai, tad sveikata silpo. Tiesa, moteris nejautė skausmo. Likus 2 vai. iki mirties, greitosios pagalbos medikai nepatikėjo, kad ji nenaudojo jokių nuskausminančių medikamentų. Jie sakė, kad taip nebūna, kad slaugantieji nesako tiesos.

Žmogui yra duotas vienas gyvenimas, ir jį reikia pragyventi meilėje, abipusiame sutuoktinių sutarime, o ne įrodinėjant savo tariamą pranašumą, nesupratimą ar kokias nors ambicijas. Tik abiem sutuoktiniams siekiant abipusės harmonijos, galimi normalūs santykiai ir šeimyninė laimė. Gyvenimas nėra žaidimas kortomis, kai pralošęs gali kortų kaladę vėl maišyti ir dalyti kortas iš naujo. Žmogui protas duotas ne gyvenimui darkyti, o Visatos harmonijai papildyti per meilę, gėrį, dorovingumą grožį ir darną.

Kartą paskambino moteris ir prašė pagalbos - prieš tris savaites dingo sūnus. Diagnozavau padėtį ir pasakiau, kad nesijaudintų, - jos sūnus gyvas ir net neliūdi, tiesa, išgėręs kiek alkoholio. Patariau jai susirūpinti savimi, nes jos pačios sveikata labai pašlijusi, o nervai yra didelė našta visai šeimai. Moteris su manimi sutiko ir pasakė esanti antros grupės invalidė. Pasiūliau perskaityti nebaigtą rašyti knygą. Po kiek laiko užsukau pasiimti rankraščio, ir mes valandą kalbėjomės. Moteris papasakojo, kad gyvenimą pragyveno priešingai nei aš aiškinu, kad reikliai diktavo gyvenimą visai šeimai. Jos diktatas ir nepagrįsti isteriški priekaištai tapo nepakeliama našta vyrui ir sūnui. Vyras statosi namą, jame įsirengė kambarį ir gyvena. Į namus užsuka retai, tik kai ko nors pritrūksta. Visa jos neigiamų emocijų griūtis užgulė sūnų. Jis dirbo ir mokėsi universitete, tačiau metė mokslus, o po to ir darbą, net pats išėjo iš namų Perskaičiusi knygą, moteris pagaliau suprato klaidas, lėmusias šiandieninę padėtį. Konkrečiau paaiškinau keletą patalinių ir išvažiavau. Po poros savaičių moteris pranešė, kad sūnus atsirado, jis apsigyvenęs savarankiškai, bet adreso nepalikęs, sakydamas, kad dar ne laikas, kad apsilankyti būsią galima vėliau, kai susitvarkysiąs. Dar kartą moteris paskambino po keleto mėnesių. Nuoširdžiai padėkojo už jos tikėjimo sustiprinimą ir pranešė, kad padėtis iš esmės pasikeitė. Santykiai su sūnumi pamažu gerėja, ir tai teikia motinai didelį džiaugsmą.

Pats sūnus šios informacijos neskaitė, bet jo struktūros pradėjo tvarkytis, kai atsistatė motinos sielos ir dvasios struktūros. Jam atsirado noras gyventi kūrybiškai ir savarankiškai, todėl įsidarbino ir grįžo mokytis į universitetą.

Todėl dar sykį noriu pabrėžti, kad "blogų vaikų", net ir jau suaugusių, priežastys dažnai glūdi jų tėvuose. Tėvai, to nejausdami dažnai sudarko ne tik savo, bet ir vaikų gyvenimą. Gyvenimo audrų nualinti tėvai dėl sunaikintų kai kurių sielos ir dvasios struktūrų dažnai neteisingai suvokia kai kurias gyvenimo tiesas, tačiau bando jas diktuoti savo vaikams. Tai dažnai atitolina vaikus ne tik nuo tėvų, bet ir nuo gyvenime siekiamų kilnių tikslų ir tikrųjų gyvenimo tiesų. Geriausia išeitis - išdėstyti savo nuojautas, įsitikinimus ir numatomus rezultatus, bet apsispręsti leisti patiems vaikams. Vaikai turėtų blaiviai vertinti situacijas ir nedaryti klaidų, o tiksliau - mokytis ne iš savo, o iš jau gyvenimo paragavusių žmonių klaidų. Reikia atsiminti, kad pavėluota, nors ir labai gili ir nuoširdi atgaila negali sugrąžinti žuvusio vaiko, išgydyti įsčiose užauginto invalido, atauginti pašalinto organo, sugrąžinti prarastos meilės ir šeimyninės laimės.

Apylinkės pirmininkas gavo nurodymą "iš aukščiau" nugriauti pakelėje stovintį kryžių. Ilgai svarstęs ir ne sykį už nurodymo nevykdymą išklausęs priekaištų iš valdžios, jis pagaliau ryžosi šiam darbui. Pasiėmęs butelį, nuėjo pas vieną pažįstamą pasitarti. Užėjęs rado šį su kaimynu besišnekučiuojančius prie taurelės. Svečią pagarbiai pasodino už stalo, ir visi trys tęsė vaišes. Pirmininkas išsakė savo rūpestį. Visi ėmė svarstyti, kaip tą kryžių nugriauti. Namo šeimininkas, jauniausias pagal amžių, jautrus iš prigimties žmogus, buvojau gerokai išgėręs, tad pasiūlė kryžių nugriauti tuojau pat. Buvo naktis, tad vyrai su pjūklu rankose nuskubėjo prie kryžiaus ir nutarimą įvykdė. Grįžę pasivaišino ir išsiskirstė. Rytojus visiems buvo nemalonus, širdyje visiems nesmagu, o ypač jauniausiam vyriškiui ir pirmininkui.

Nervinė įtampa kasdien vis didėjo, tapo gana stipri ir tokia išsilaikė visą pusmetį, o po to pradėjo mažėti, nes blogas darbas palengva užsimiršo. Tiesa, įvykį prisiminus, nemalonūs jausmai atsinaujindavo. Abiejų vyrų sveikata ėmė blogėti, augo vidinė įtampa, ir gyvenimas tapo tiesiog kančia. Jauniausiasis vyras po kelių mėnesių sunkiai susirgo ir kančiose išgyveno pusantrų metų. Pirmininkas pragyveno penkerius metus, kurie jo gyvenime buvo patys sunkiausi, nes nugriautas kryžius tiesiog slėgė ir stovėjo ant jo gyvenimo kelio.

Svarbiausia šioje nemalonioje istorijoje yra tai, kad šie žmonės susilpnino savo vaikų ir tolimesnių palikuonių dvasios ir sielos struktūras. Visų jų vaikų ir anūkų sveikata ir likimas komplikuoti. Juos sutvarkyti galima tik atstačius kryžių ir pareiškus gilią atgailą prieš Aukščiausiąjį ir apylinkės žmones, smerkusius "piktadarius". Šią būtinybę intuityviai jautė ir pirmininko dukros, bet trūko ryžto ir informacijos. Po mūsų susitikimo ir pokalbio moterys šią klaidą nusprendė atitaisyti. Vien tik nuo šios geranoriškos minties sielos ir dvasios struktūros pradėjo šviesėti. Primenu skaitytojui, kad negalima smerkti šių žmonių, reikia atgaila už nuodėmes padėti jiems, o kartu ir sau.

Žmonėms, žinantiems bei suvokiantiems šioje knygoje pateiktą informaciją, pasiūlau organizmo valymo programą maisto priedais. Susitvarkius galvos smegenų valdymo struktūroms, šios programos veikia efektyviai, nes pagreitina kūno organų fizinį sveikimą. Jei šios struktūros netvarkingos, užterštumo valymo programos neskiriu, nes tada jos efektyvumas būna mažas ir geriausiu atveju laikinas, o kartais net pakenkia.

Esmė yra ta, kad dėl valdymo struktūrų sutrikimo blogėja kai kurių kūno organų būklė.

Panaudojus maisto priedus, fizinė sveikata pagerėja, žmogui atsiranda daugiau jėgų ir galimybių nusidėti. Nuodėmingumui didėjant, blogėja visos valdymo struktūros, o kartu gilėja ligų priežastys ir stiprėja susirgimai. Kai nėra naikinimo sistemų, maistinių priedų programų sudėtis ir apimtis yra mažesnė, o kartu ir pigesnė.

Po paskaitos tikrinau moters bioenergetinę sveikatą. Pažeistos gyvybės atsiradimo prado sistema, sutrikusios kasos, o kartu ir modžiagų įsisavinimo ir apykaitos funkcijos. Kūnas nesugeba pilnai išsivalyti nuo šlakų. Kūno užterštumas pasiekęs per 50 proc. kritinio užterštumo lygio. Moters finansinė padėtis nebloga, tad ji priėmė mano pasiūlymą valyti šlakus maisto priedais, praturtintais mikroelementais, amino rūgštimis, katalizatoriais ir kt.

Susitikome po mėnesio. Moteris buvo patenkinta gera savijauta. Ji nustebusi sakė, kad klausydama manęs ir diagnostikos metu galvojo, jog vienos nuodėmės tai tikrai neatsisakys, bet... "per visą mėnesį to neįvyko". "Matyt, nesusitiko su meilužiu" - pagalvojau. Praėjus porai mėnesių po susitikimo, ji telefonu kalbėjo ir skundėsi, kad sveikata pablogėjo. Patikrinęs pastebėjau, kad ji naikina save dėl tos pačios nuodėmės, apie kurią ir buvo užsiminusi. Patariau savęs negriaužti, nes stipraus minčių materializacijos lygio žmogus gali save sunaikinti labai greitai.

Po keleto savaičių susitikau su minėtos moters giminaite, kuri pasakė, kad mano "pacientė" jaučiasi gerai, net meilužio nebereikia, nes meilužiu tapęs jos pačios vyras...

Meilės problemų aš nesprendžiu, nes tai - kiekvieno žmogaus subtilusis pasaulis, nepavaldus nei teorijoms, nei protui, o tik jausmams. Neištikimybė per kaltės jausmą vyrui, šeimai, visuomenei ir pačiai sau nei tikros laimės, nei sveikatos neatneša. Abipusė meilė, nesukelianti kaltės jausmo, neapykantos, pavydo, aplinkinių pasmerkimo, apvainikuoja tikrą palaimą. Neištikimybė laikinų susižavėjimų metu tikros laimės neatneša, nes ardomos tarpusavio santykių su sutuoktiniu ir šeima struktūros. Tai vykdo dėl dviveidiško gyvenimo atsiradęs kaltės jausmas ir savotiška prievarta sau bei baimė, kad paslaptis gali tapti visiems žinoma ir pasmerkta.

Diagnostikos metu moteris pasiguodė, kad dėl nesutarimų su firmos vadovybe pakeitė darbą. Ją labai domino, kaip sek­sis ir ar ilgai dirbs naujame darbe. Pasakiau, kad sėkmė pri­klausys nuo jos pačios, o dirbs šiame darbe septynis mėne­sius. Kartą pro šalį važiuodamas užsukau į svečius, ir ji primi­nė pasiteisinusias mano prognozes: firma bankrutavo, praėjus septyniems mėnesiams. Vėliau ši moteris ne sykį kreipėsi te­lefonu patarimo ir paramos įvairiais klausimais. Patarimai pa­dėjo, todėl ji knygutės informaciją priėmė lengvai ir ja daug kur gyvenime vadovaujasi. Ji pasakojo, kad sykį stebėjo, kaip sūnus žaidė kompiuteriu automobilių lenktynes. Žaidimas ne­sisekė, vaikas nervinosi, daužė klaviatūrą, po to pradėdavo iš naujo - ir vėl tas pats. Mama paaiškino, kad pyktis neleidžia susikaupti, todėl reikia nusiraminti ir pradėti iš naujo. Sūnus paklausė ir laimėjo lenktynes.

Nusivylimas ir agresija - pirmieji nesėkmių laidininkai, o ne pagalbininkai. Ir ne tik žaidimuose, bet ir visame žmogaus gyvenime.

Motinai prašant, peržvelgiau jos dukters, sergančios ce­rebraliniu paralyžiumi, bioenergetikos pokyčių seką. Pirmas pokytis įvyko, praėjus dviem mėnesiams po apvaisinimo. Jos vyras su draugu ruošė malkas žiemai, vakarienės metu abu stipriai išgėrė, jam pasireiškė pavydo priepuolis ir girtas jis pakėlė ranką prieš žmoną. Šis atvejis žmoną stipriai išgąsdi­no. Ji ne tik išsigando agresyvaus vyro, bet ir labai nusivylė santuokiniu gyvenimu su juo. Nešiojamos įsčiose dukters normalios bioenergetinės charakteristikos tuo momentu nukri­to iki kritinės ribos ir tokios išliko visą nėštumo laikotarpį. Mer­gaitė gimė su silpnomis dvasios, sielos ir galvos smegenų valdymo struktūromis.

Vieną vakarą girtas vyras įsisiautėjo ir stipriu rankos smū­giu į veidą išliejo savo įtūžį ant žmonos, maitinančios krūtimi trijų mėnesių mergaitę. Pasekmių ilgai laukti nereikėjo. Motina ryte pastebėjo, kad mergaitė tapo suglebusi, bet labai irzli, jos kojytės nejudėjo. Gydytojų pastangos buvo nesėkmingos.

Vaiką važiojo visur, kur tik galėjo, bet rezultatai buvo minima­lus mergaitė užaugo, dabar jai aštuoniolika metų, ir ji neša žmogaus su negalia gyvenimo naštą, kurios galėjo ir nebūti, jeigu tik tėvas būtų žinojęs ir gyvenimą gyvenęs kitaip.

Motina galėjo atstatyti pažeistas sielos, dvasios ir galvos smegenų valdymo struktūras per atgailą už savo ir savo vyro nuodėmes, bet dėl nežinojimo to irgi nepadarė, todėl įsčiose kūdikiui nesuteikė reikiamos pagalbos, ir mergaitė vystėsi sil­pna. Gydytojai medikamentais dvasios, sielos ir galvos smegenų valdymo struktūrų negydo, todėl rezultato ir negalėjo būti.

Kalbuosi su moterimi. Ji mano išvadoms patvirtinti pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jos vyras pradėjo išgėrinėti, motyvuodamas darbo aplinkybėmis. Žmona pradėjo reikšti nepasitenkinimą, kuris, laikui bėgant ir nesikeičiant situacijai, peraugo į pyktį ir tarpusavio barnius. Moters pyktis vis didėjo, o vyras vis daugiau gėrė. Gyvenimas tapo nepakeliamas, ir mo­teris pradėjo ieškoti išeities. Vieni siūlė skirtis, kiti - kęsti. Iš­klausiusi daug patarimų ir pati sau nutarusi, kad pykčiu nieko nepasieks, atleido vyrui ir priėmusi jį tokį, koks yra, pradėjo juo rūpintis, užjausti, dalintis su juo savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Džiaugdavosi vyru, kuomet jis grįždavo namo, o jeigu neišgėręs - dvigubai. Jos nuostabai vyras pasikeitė be raginimų. Jis metė gerti, ir santykių atmosfera pasikeitė. Tie­sa, alkoholis ir buvusi nesantaika bei nusivylimai atsiliepė sveikatai.

Moteris paskambino telefonu ir paprašė pasižiūrėti jos sū­nų, kuris išėjo iš namų neaiškioje nervinėje įtampoje. Ji įtarė kažką negero. Peržvelgiau jo nervinę įtampą - leistiną ribą viršija 3,5 karto. Nustačiau nuodėmių, dėl kurių kilo ši įtampa, potencialinį dydį ir paprašiau atleidimo jam ir visiems kaltinin­kams. Po pusvalandžio sūnus sugrįžo. į motinos klausimus jis trumpai atsakė, kad buvo didelėje neviltyje ir norėjo nusižudy­ti, dėl ko ir buvo išėjęs iš namų. Beeinant nuotaika pasitaisė, noras nusižudyti dingo, tad jis sugrįžo. Praėjo daugiau negu metai, bet noras nusižudyti daugiau nekilo.

Septyniolikos metų jaunuolis ir dvidešimt septynių metų jo svainis dirbo firmoje. Rytais važiuodami į darbą jiedu per mėnesį yra tris kartus susimušę su autobuso stotelėse belau­kiančiais keleiviais. Vyrai net patys nežinojo, kodėl jiems kil­davo pyktis kai kurių keleivių atžvilgiu. Jis augdavo be žodžių, po to iš nieko prasidėdavo kivirčai, kurie peraugdavo į mušty­nes. Jų agresyvios struktūros reaguodavo su analogiška kitų keleivių agresija.

Jaunuolį dažnai užpuola grįžtant namo, būnant mieste, iš­važiavus kitur. Tarnaujant armijoje jam ne kartą teko iškęsti smurtą ir nusižeminti per prievartą. Įdomu, kad žmogus iš to nepadarė jokių išvadų ir jaučia stiprią agresiją invalidams, kar­tais ją net panaudoja, ir tai teikia jam malonumą. Diagnostika atskleidė tikrąsias šio bruožo priežastis. Jaunuolis iš protėvių paveldėjo didelę agresiją, kuri sužadina agresiją agresyviems žmonėms net ir be žodžių. Jaunuolis ir pats agresyviai rea­guoja į agresyvius žmones.

Ir vienu, ir kitu atveju pyktis bei neapykanta - paveldėti charakterio bruožai. Jie dažniausiai atsiranda, vaikui augant įsčiose, kai dėl agresyvaus ar nepadoraus vyro elgesio išsigąs­tama nėštumo. Tuo metu gali būti ir kitų agresyvių priežasčių, pavyzdžiui, moters psichologiniai nerviniai stresai.

Žmogus turi rimtai susimąstyti, jeigu be pagrindo kyla pyktis nepažįstamajam, net nepradėjus su juo bendrauti. Tai - stiprios paveldėtos agresijos pasireiškimai, kurie ateityje gali stiprėti dėl nervinių susirgimų. Nervų ligas gydytojai gydo, o paveldėtos agresijos - ne. Čia yra tik viena išeitis - atgaila už tėvų ir protėvių nuodėmes.

Viena moteris vaikščiojo paskutines nėštumo valandas. Vyras dirbo kitame mieste ir savaitgaliui turėjo grįžti namo. Jis parvažiavo, pavalgė ir tuoj išvyko pas gimines. Žmona bijojo pasilikti viena, tad puolė į neviltį, smerkdama vyrą. Tai labai pakenkė vaikui. Jis gimė iš pažiūros sveikas, bet pažeistos dvasios, sielos ir galvos smegenų valdymo struktūros greitai pradėjo reikštis sveikatos blogėjimu. Didėjo agresyvumas ir silpnėjo mąstysena. Jis tapo agresyvus ir neprotaujantis, todėl teko ji atiduoti į specialią mokyklą, kurioje dėl agresyvumo ne­pritapo. Atsistačius valdymo struktūroms, reikalai pradėjo gerėti, bet, jaujų pat atgailą viskas būtų sutvarkyta laiku, nebūtų prarasta devynerių metų.

Telefonu paskambino moteris ir paprašė pagalbos motinai, kuri neapsirengusi, apsiavusi skirtingais batais išėjo iš namų ir dingo. Visi puolė ieškoti, bet ši dingo kaip į vandenį. Peržvelgiau moters charakteristikas - jos buvo klaikios: nervinė įtampa, agresija ir nusivylimas nevaldomi. Peržvelgiau nuodėmių laukus ir paprašiau atleidimo jai, kaltininkams, nu­kentėjusiems, jos tėvams, seneliams, visų kartų prosene­liams. Charakteristikos atsistatė, ir motina netrukus grįžo na­mo

Po dviejų mėnesių moteris vėl skambina, pergyvena, kad motinos agresija stiprėja, ir jau nebeįmanoma su ja susikalbė­ti. Ypač ji pyksta ant savo vyro. Teko peržvelgti visos šeimos – jos, vyro ir dukterų - visas bioenergetines charakteristikas. Pasirodo, visi be išimties yra paveldėję didelį pyktį, kuris sąveikauja tarp visų šeimos narių, o kenčia pats jautriausias ir silpniausių nervų žmogus - motina. Nežinodama kaip su tomis neigiamomis emocijomis elgtis, ji kaupia jas savyje. Susikaupus didesniam pykčio kiekiui, kyla didžiulė nervinė įtampa, ir valdančios nervinę sistemą galvos smegenų dalies bioenergetika tampa minusine, t. y. kyla nervinis susirgimas. Atsistačius dvasios, sielos ir galvos smegenų valdymo struktūroms, susirgimas išnyksta ir, kai žmogus ir jo šeima ateityje suvokia tikrają priežastį bei ją pašalina, padėtis iš esmės pasikeičia. Kai tokio suvokimo nėra ir dėl to nepadaromos išvados, moti­nos nervinė įtampa po truputį auga, ir ji vėl tampa nevaldomai agresyvi. Kas ir atsitiko šiuo atveju. Teko visiems suteikti pa­galbą ir paaiškinti, kaip toliau gyventi.

Telefonu paskambino moteris, dalyvavusi mano paskaitoje ir skaičiusi pirmąjį knygos leidimą. Ji prašė pagalbos savo ke­turiolikmetei krikšto dukrai. Mane perspėjo, kad nei mergaitė, nei jos mama knygos neskaičiusios. Paprastai aš nediagno­zuoju žmonių, neskaičiusių mano knygos, bet mergaitė jau li­goninėje, tad pažadėjau peržvelgti jos sveikatos būklę.

Atlikau pilną diagnostiką. Po apvaisinimo mergaitė apdo­vanota gera sveikata ir likimu. Tačiau jau po 2,5 savaitės dėl nėštumo išsigandimo gemalo struktūros labai pakitusios. Mergaitė tapo agresyvi, jautri ir nusivylusi. Gimusi gavo dar vieną, nors ir nedidelį, bet skausmingą smūgį iš tėvo pusės, mat šis laukęs sūnaus. Perjos jautrumą, agresyvumą ir nusi­vylimą gyvenime pakako neigiamų emocijų. Šie neigiami im­pulsai pamažu vis kaupėsi, keisdami sielos ir galvos smegenų valdymo struktūrų bioenergetiką, vėliau pasireikšdami susir­gimu - kraujo vėžiu (leukoze). Po didelio nervinio streso ir nu­sivylimo gyvenimu susilpnėjo jos imuninė sistema, ir šiam su­sirgimui atsivėrė vartai. Teko diagnozuoti motinos ir mirusio tėvo dvasios, sielos ir galvos smegenų bioenergetines struktū­ras. Mergaitė dar tebeturėjo pretenzijų jau mirusiam tėvui... Per atgailą padėtis pakito, bet, kad ją išlaikytų, patariau per­skaityti jau baigiamą rašyti šią knygą. Padėtį kontroliavau po 2-3 kartus per savaitę. Jau po dviejų savaičių sveikata žymiai pagerėjo, tad besikalbėdamas su krikšto mama paklausiau, ką rodo laboratoriniai tyrimai ligoninėje. Ji pasiteiravo ir ryto­jaus dieną pasakė, kad padėtis labai pagerėjo, bet gydytoja liepė ieškoti kaulų čiulpų donoro. Aš ją nuraminau, -jeigu vis­kas taip klostysis, tai jokio donoro nereikės. Pora kartų kalbė­jau telefonu su pačia mergaite, paaiškinau kaupiamo pykčio ir nusivylimo žalą jos atveju ir patariau, kaip elgtis. Po poros sa­vaičių ją išrašė iš ligoninės ir liepė tęsti gydymą namuose, pe­riodiškai pasitikrinant. Iš kraujo tyrimo rezultatų galima buvo spręsti, kad mergaitė sveika.

Netrukus mama vėl paskambino- leukocitų dukters kraujy­je vėl padidėjo iki 60 (normaliai būna 4-9). Skubiai peržiūrėjau situaciją ir nustebau, kad priežastis glūdi motinoje, kuri vėl puolė į depresiją. Su ja pakalbėjau, ir po kurio laiko leukocitų kiekis pasiekė normą.

Vėliau susitikome pokalbiui, kurio metu mergaitės paklau­siau, ar ji žino tikrąją diagnozę. Pasirodo, mama jai pasakė, praėjus kritiniam momentui. Paaiškinau pagrindines susirgimo priežastis, išaiškinau, kaip toliau elgtis, dar sykį išaiškinau tar­pusavio nesupratimo ir pykčio žalą, pasakiau, kad viskas pri­klausys nuo jų išprusimo šiuo klausimu ir praktinio žinių pa­naudojimo, ypač pirmus dvejus metus. Perspėjau, kad ateityje nėštumo išsigandimas ir abortas galėtų ligą sugrąžinti, todėl reikia pasilikti išmintingai ir laikytis Dešimties Dievo įsakymų. Melstis ir atgailauti reikia dvasinėje ramybėje, be išgąsčio, sa­vęs smerkimo ir fanatizmo.

Noriu atkreipti skaitytojo dėmesį, jei jis neįsigilino į situaci­ją, kad ligonio aukštesniųjų struktūrų sveikata priklauso ne tik nuo jo paties, bei pirmiausia nuo jį supančių žmonių. Geriausias vaisias visų dvasinė ramybė.

Pokalbiui pasibaigus, mamos paskatinta mergaitė nedrą­siai paprašė pagalbos ligoninėje besigydančiai 2,5 metų mergaitei iš Klaipėdos, sergančiai antinksčių vėžiu. Gydytojai jau perspėjo tėvus, kad ruoštųsi laidotuvėms. Diagnozavau jos motiną, tėvą ir pačią mergaitę: ligos priežastys glūdi tėvų klaidose. Paprašiau nuodėmių atleidimo, ir padėtis valdymo struktūrose pasikeitė iš esmės, bet galimybių antinksčiams atsistatyti nėra daug, nes mano matavimai rodo, kad liga 75 proc peržengusi kritinę mirties ribą. Visa viltis gyvybingame vaiko organizme: jis gali padaryti stebuklą.

Šeima užaugino tris sūnus ir vieną dukterį. Du vyresnieji sūnūs sukūrė šeimas ir gyveno savarankiškai. Jauniausias sūnus tarnavo armijoje, o dukra mokėsi universitete. Namuose liko gyventi abu tėvai. Vyras eilinį kartą susirado meilužę, ir moteris pasijuto visiškai vieniša ir niekam nereikalinga. Vis dažniau ją aplankydavo negeros mintys apie savižudybę, ir moteris jau norėjo savo valia pasitraukti iš gyvenimo. Apmąsčiusi, kaip tai padarys, ji nutarė paskutinį kartą nuoširdžiai pasimelsti. Nuėjusi į bažnyčią, ji nuoširdžiai atgailavo už savo gyvenime padarytas nuodėmes, atleido visiems kaltininkams ir net vyrui bei jo meilužėms, visų atsiprašė ir paprašė palai­mos visiems vaikams, nuoširdžiai pasimeldė ir išėjo vykdyti savo užmačių. Išėjusi į lauką, pastebėjo, kad ji labai reikalinga besimokančiai dukrai. Ir sūnui, kuris grįžęs iš armijos, neberas motiniškos šilumos ir paramos gyvenime. Po to prisiminė, kad ji reikalinga ir kitiems vaikams bei anūkams, kurie apsilankę namuose ir neradę motiniškos šilumos, pasijus svetimi, nes tėvas vaikams skirs mažai dėmesio, o atėjusi nauja žmona tik dar labiau atvėsins šeimos židinį. Moteris sugrįžo į namus su visai kitokiomis mintimis, viltimi ir požiūriu į gyvenimą. Jos daugiau niekada nebeaplankė panašios mintys. Vyras irgi pasikeitė. Jo gyvenime tai buvo paskutinė meilužė.

J. Markūnas GYVENIMO NESĖKMIŲ BEI SUSIRGIMŲ PRIEŽASTYS

dykai.lt